Eksperimentai ir liūnas

Eksperimentuoju su savim ir tai jau darosi nesveika. Toks vaizdas, kad bandau pasiekti savo ribas. Kodėl? Nes vis bandau išlipti iš to liūno, kai nebesinori gyventi ir tu skęsti vis gilyn ir gilyn. Slapčia tikiuosi, kad kuris nors iš eksperimentų suveiks, nes ramus ir materialių malonumų pilnas gyvenimas negelbėjo. Tai bandau, kiek ištversiu be miego arba savo režimą padarau ekstremalų, tai valgau vien tik vaisius ir daržoves, tai ant saldumynų sėdžiu, tai sportuoju fanatiškai, tai guliu ištisas dienas lovoj net nesikeldama. Dažnai bandau pergudrauti savo netikusį ugningą charakterį, tai kankinuosi ir baudžiu save už netikusį poelgį. Pasitaiko ir prašviesėjimų, tada aš visa širdimi viliuosi, kad jie niekada nesibaigs. Bet dažniausiai būna priešingai... Gal dar visam šitam reikalui pasikeisti trukdo ir mano uždarumas, niekuomet nenoriu man artimų žmonių užkrauti savo rūpesčiais, nes jie kankinsis. Na gerai, būsiu sąžininga su savim, gal dar nenoriu rodyti savo silpnybių. [Beje, čia atskira tema, nes būti sąžiningai su savimi yra vienas iš geriausių mano sprendimų. Žinot tą vieną balsiuką Jūsų galvoje, kuris Jus be perstojo teisina ir verčia Jus įsižeisti, jeigu Jus kas sukritikuoja? Taip, man prireikė nemažai laiko, kad jį atpažinčiau ir eliminuočiuočiau, bet dažnai jis vis dar man įkyriai primena apie savo egzistenciją.] Na, puiku, kaip visada į pievas nuvažiavau (savo netvarkingų minčių srautą).  Gerai, grįžtam prie temos, įvairios priežastys man trukdo išlipti iš to liūno. Visai neseniai, net rašyti neturėjau jokių minčių ir jėgų, buvo visiškai tuščia ir sunku. Brrr...(Linkiu Jums taip niekada nesijausti.)
  Bet... atslinkę šilti orai, jaučiamas pavasario artumas ir kelios laisvos dienos man atnešė šviežią oro gūsį. Vėl galiu juoktis, vėl galiu kurti, vėl turiu jėgų, vėl grįžo (šįkart neapsimestnis) optimizmas, idėjos, ta vidinė ugnelė (kartais per daug užsiliesnojanti), bet būtent jos dėka žinau, kad esu gyva, o ne mirus, esu savimi ir tokią save myliu, atsibudus ryte galiu džiaugtis nauja diena ir sąrašą galėčiau dar tęsti. Negaliu atsidžiaugti šiuo laimės pliūpsniu ir meldžiu Dievą,  kad jis neišblėstų. Deja, praktika rodo kitaip. Kuomet vėl turiu TEN eiti, viskas išnyksta lyg nieko ir nebuvo. Matyt, per silpnas tas laimės jausmas, kad taip greit išblėsta. O tuomet vėl į liūną. Taip ir gyvenu, tarsi supuosi supynėse arba riedu linksmaisiai kalneliais. Krenti, krenti, krenti, pakyli ir vėl krenti... Bet gal šį kartą gal bus kitaip, turiu Viltį.

 Mėnulis stulbinančiai žavi, o  ir aš džiaugiuosi nesiekdama kojomis žemės. Nepatiko man vaikščioti visą laiką, kartais atsiplėšti irgi sveika, bet mano kelionės debesyse jau praskriejo tą sveiką ribą. 

Supuosi sūpynėse tylų vakarą, tamsa mane nuteikia jaukiai, o medžių kompanija palaiko malonią draugiją. Kylu aukštyn ir vėl krentu, taip ir neištrūkstu iš šio ciklo. Nušoku ir pasileidžiu link patogiausio medžio gulėti. Įsiropščiu į tyliojo draugo šakas, jis mane išklauso, nuramina, suteikia energijos, nuskaidrina mintis. Jos nuneša kažkur...Čia labiausiai jaučiu Dievo artumą, taip gera kartais nuoširdžiai pabendrauti. Žemė gyva, ji kantri ir gera, medžiai gyvi. Greičiau ta vasara ateitų, galėsiu leisti naktis po atviru dangum. Taip gera būti arti gamtos, su ja palyginus kambarys atrodo toks negyvybingas ir tuščias. Nežinau, kiek taip prasėdėjau, bet laikas nesvarbu. Darbai, reikalai? Ne, negirdėjau.
Galiausiai su daina pasileidau namo, kai grįžau, kaip visada, didžiausias anekdotas visiems tapo nesuprantamas klausymas - ką aš viena lauke galiu veikti kai taip šalta ir tamsu už lango? Bet juk kartais smagu pasijuokti :)

*Dabar perskaičiau šią rašliavą ir nusprendžiau, kad per saldžiai čia viskas parašyta, bet ką padarysi, bent ne dirbtinai. :D

Jau senokai čia rašiau, nenoriu teisintis, tiesiog paskutiniu metu man buvo gana sunku (tipo nepasiteisinau :D). Ne, blogo nepamiršau :)
Kaip gyvenu? Gyventi galima ;)