Mėnulis stulbinančiai žavi, o  ir aš džiaugiuosi nesiekdama kojomis žemės. Nepatiko man vaikščioti visą laiką, kartais atsiplėšti irgi sveika, bet mano kelionės debesyse jau praskriejo tą sveiką ribą. 

Supuosi sūpynėse tylų vakarą, tamsa mane nuteikia jaukiai, o medžių kompanija palaiko malonią draugiją. Kylu aukštyn ir vėl krentu, taip ir neištrūkstu iš šio ciklo. Nušoku ir pasileidžiu link patogiausio medžio gulėti. Įsiropščiu į tyliojo draugo šakas, jis mane išklauso, nuramina, suteikia energijos, nuskaidrina mintis. Jos nuneša kažkur...Čia labiausiai jaučiu Dievo artumą, taip gera kartais nuoširdžiai pabendrauti. Žemė gyva, ji kantri ir gera, medžiai gyvi. Greičiau ta vasara ateitų, galėsiu leisti naktis po atviru dangum. Taip gera būti arti gamtos, su ja palyginus kambarys atrodo toks negyvybingas ir tuščias. Nežinau, kiek taip prasėdėjau, bet laikas nesvarbu. Darbai, reikalai? Ne, negirdėjau.
Galiausiai su daina pasileidau namo, kai grįžau, kaip visada, didžiausias anekdotas visiems tapo nesuprantamas klausymas - ką aš viena lauke galiu veikti kai taip šalta ir tamsu už lango? Bet juk kartais smagu pasijuokti :)

*Dabar perskaičiau šią rašliavą ir nusprendžiau, kad per saldžiai čia viskas parašyta, bet ką padarysi, bent ne dirbtinai. :D

Jau senokai čia rašiau, nenoriu teisintis, tiesiog paskutiniu metu man buvo gana sunku (tipo nepasiteisinau :D). Ne, blogo nepamiršau :)
Kaip gyvenu? Gyventi galima ;)