Eksperimentai ir liūnas

Eksperimentuoju su savim ir tai jau darosi nesveika. Toks vaizdas, kad bandau pasiekti savo ribas. Kodėl? Nes vis bandau išlipti iš to liūno, kai nebesinori gyventi ir tu skęsti vis gilyn ir gilyn. Slapčia tikiuosi, kad kuris nors iš eksperimentų suveiks, nes ramus ir materialių malonumų pilnas gyvenimas negelbėjo. Tai bandau, kiek ištversiu be miego arba savo režimą padarau ekstremalų, tai valgau vien tik vaisius ir daržoves, tai ant saldumynų sėdžiu, tai sportuoju fanatiškai, tai guliu ištisas dienas lovoj net nesikeldama. Dažnai bandau pergudrauti savo netikusį ugningą charakterį, tai kankinuosi ir baudžiu save už netikusį poelgį. Pasitaiko ir prašviesėjimų, tada aš visa širdimi viliuosi, kad jie niekada nesibaigs. Bet dažniausiai būna priešingai... Gal dar visam šitam reikalui pasikeisti trukdo ir mano uždarumas, niekuomet nenoriu man artimų žmonių užkrauti savo rūpesčiais, nes jie kankinsis. Na gerai, būsiu sąžininga su savim, gal dar nenoriu rodyti savo silpnybių. [Beje, čia atskira tema, nes būti sąžiningai su savimi yra vienas iš geriausių mano sprendimų. Žinot tą vieną balsiuką Jūsų galvoje, kuris Jus be perstojo teisina ir verčia Jus įsižeisti, jeigu Jus kas sukritikuoja? Taip, man prireikė nemažai laiko, kad jį atpažinčiau ir eliminuočiuočiau, bet dažnai jis vis dar man įkyriai primena apie savo egzistenciją.] Na, puiku, kaip visada į pievas nuvažiavau (savo netvarkingų minčių srautą).  Gerai, grįžtam prie temos, įvairios priežastys man trukdo išlipti iš to liūno. Visai neseniai, net rašyti neturėjau jokių minčių ir jėgų, buvo visiškai tuščia ir sunku. Brrr...(Linkiu Jums taip niekada nesijausti.)
  Bet... atslinkę šilti orai, jaučiamas pavasario artumas ir kelios laisvos dienos man atnešė šviežią oro gūsį. Vėl galiu juoktis, vėl galiu kurti, vėl turiu jėgų, vėl grįžo (šįkart neapsimestnis) optimizmas, idėjos, ta vidinė ugnelė (kartais per daug užsiliesnojanti), bet būtent jos dėka žinau, kad esu gyva, o ne mirus, esu savimi ir tokią save myliu, atsibudus ryte galiu džiaugtis nauja diena ir sąrašą galėčiau dar tęsti. Negaliu atsidžiaugti šiuo laimės pliūpsniu ir meldžiu Dievą,  kad jis neišblėstų. Deja, praktika rodo kitaip. Kuomet vėl turiu TEN eiti, viskas išnyksta lyg nieko ir nebuvo. Matyt, per silpnas tas laimės jausmas, kad taip greit išblėsta. O tuomet vėl į liūną. Taip ir gyvenu, tarsi supuosi supynėse arba riedu linksmaisiai kalneliais. Krenti, krenti, krenti, pakyli ir vėl krenti... Bet gal šį kartą gal bus kitaip, turiu Viltį.

 Mėnulis stulbinančiai žavi, o  ir aš džiaugiuosi nesiekdama kojomis žemės. Nepatiko man vaikščioti visą laiką, kartais atsiplėšti irgi sveika, bet mano kelionės debesyse jau praskriejo tą sveiką ribą. 

Supuosi sūpynėse tylų vakarą, tamsa mane nuteikia jaukiai, o medžių kompanija palaiko malonią draugiją. Kylu aukštyn ir vėl krentu, taip ir neištrūkstu iš šio ciklo. Nušoku ir pasileidžiu link patogiausio medžio gulėti. Įsiropščiu į tyliojo draugo šakas, jis mane išklauso, nuramina, suteikia energijos, nuskaidrina mintis. Jos nuneša kažkur...Čia labiausiai jaučiu Dievo artumą, taip gera kartais nuoširdžiai pabendrauti. Žemė gyva, ji kantri ir gera, medžiai gyvi. Greičiau ta vasara ateitų, galėsiu leisti naktis po atviru dangum. Taip gera būti arti gamtos, su ja palyginus kambarys atrodo toks negyvybingas ir tuščias. Nežinau, kiek taip prasėdėjau, bet laikas nesvarbu. Darbai, reikalai? Ne, negirdėjau.
Galiausiai su daina pasileidau namo, kai grįžau, kaip visada, didžiausias anekdotas visiems tapo nesuprantamas klausymas - ką aš viena lauke galiu veikti kai taip šalta ir tamsu už lango? Bet juk kartais smagu pasijuokti :)

*Dabar perskaičiau šią rašliavą ir nusprendžiau, kad per saldžiai čia viskas parašyta, bet ką padarysi, bent ne dirbtinai. :D

Jau senokai čia rašiau, nenoriu teisintis, tiesiog paskutiniu metu man buvo gana sunku (tipo nepasiteisinau :D). Ne, blogo nepamiršau :)
Kaip gyvenu? Gyventi galima ;)

Kopiu į kalną. Gyvenimas jis vadinasi.

Vis stengiuosi kaip nors kibtis į gyvenimą, nes jei paleisčiau visą šitą reikalą, tai grimzčiau vis gilyn ir gilyn... Nors kiekviena diena ten atima džiaugsmą ir norisi tik krist negyvai, bet aš stengiuosi gyvent. Garbės žodis, labai stengiuosi ir tai man reikalauja daug jėgų. Kartais taip norėtųsi į viską nusispjauti ir nekreipti dėmesio, bet negaliu.
                                                                       
Ir kas man beveik kiekvieną dieną gadina nuotaiką? Hmm, nemažai dalykų. Švietimo sistema yra vienas iš tų dalykų. Jaučiuosi taip, lyg iš manęs norėtų padaryti robotą, kuris puikiai atlieka mašinos vaidmenį. Kiekviena diena švietimo įstaigoje mane žlugdo. Man reikia daugiau laisvės, nenoriu laikytis tų kvailų taisyklių ir laikytis kažkieno nustatyto tvarkaraščio. Nenoriu mokytis nesąmonių, kurių man neprireiks. Nenoriu mokytis taisyklių, kurios kažkada vis tiek bus paneigtos arba pataisytos [nėra taisyklės, kuri savo laiku nebus paneigta arba pataisyta]. Nenoriu mokytis išgalvotos istorijos, kai tuo tarpu tiesa nuslėpta. Ar mane turėtų mokyti žmonės, kurie nekenčia kitų žmonių ir patys yra nelaimingi? Juk jie turėtų būti teigiamas pavyzdys. Deja. Nors svajonės liks svajonėmis, nes visuomenei nenaudingi laimingi, laisvi ir gyvenimu patenkinti žmonės. Juk kas tuomet bus tie masiški vartotojai? O jei nebus vartotojų, kaip tuomet kas bus milžiniškų turtų šaltinis? Jei žmonės bus laisvi, kaip tada išsaugoti valdžią? Ech, tie, kurie taip elgiasi irgi žmonės [nors dėl šito dar galima būtų ginčytis], o žmonėms būdinga klysti. Bet mes visi privalome turėti teisę į laimę. Ir turime, tiesą pasakius, tik kai kurios nepalankios aplinkybės labai pasunkina šį procesą. Jei šneku, kad moko nesąmones, ką tuomet aš norėčiau mokytis? Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, tai galima išsiaiškinti jau vaikystėje stebint vaiką, bet dažniausiai jaunimas šiais laikais pasiklysta, nes patiki kitų primesta nuomone. Vieną gal žavi aukštasis mokslas, kitą - kūryba, dar kitą - fizinė veikla. Bet visiems nepakenktų santykių psichologijos, gamtos gerbimo ir tausojimo, sveikatos, nemirštančių dvasinių tiesų pamokos.

,,Išsilavinimas yra tai, kas lieka, kai pamiršti viską, ko mokeisi mokykloje.“- Albertas Einšteinas

Dar keli įdomūs filmukai:

Dar viena rašliava

Nusprendžiau, kad greičiausiai būsiu visuomenės atmata. Nenoriu įsisukti į tą nesibaigiantį reikalų ratą, nenoriu baigti prestižinio universiteto, įgyti prestižinę profesiją, užsidirbti daug pinigų ir apsimesti laiminga. Nenoriu dirbti kokio vergiško darbo už minimalų atlyginimą. Taip pat ir savo šeimos sukurti nenoriu. Tam yra nemažai priežasčių: man patinka vienatvė, nenoriu skaudinti kito žmogaus savo elgesiu ir pačia savo esybe, nenoriu, kad mano galimi vaikai būtų atsigimę į manę, noriu laisvės, visiškos laisvės.
Kartais sapnuoju keistus sapnus. Jie vyksta kažkur Pažadėtoje Žemėje man išsivadavus iš savo sielos namų, aš prašau Tiesos, sakau, kad  Žemėj gali būt ir Rojus ir Pragaras, man tik reikia Tiesos, bet neatsimenu, ar gaunu atsakymą. Man patinka šventraščiai, juose regiu Dievo (nors man nepatinka vadinti vardais šį beribį transcendentinį asmenį) apraiškas skirtingais būdais skirtingose religijose, kiekvienas savaip įdomus ir unikalus. Kartais prašau kelio atgal pas Jį, nors žinau, kad Jis gyvena kiekvieno iš mūsų širdyje, dažnai tą egzistenciją taip sunku pajausti. Kai elgiuosi blogai ir suvokiu savo nepakenčiamą elgesį, protas sako vieną, o kūnas, įsišaknijusių įpročių vedamas, elgiasi kitaip, tada man nieko kito nelieka, kaip tik verkti ir prašyti kelio pas Jį.  Gal tai iliuzija? Gal aš išprotėjus? Galbūt ir iliuzija, bet tai ne didesnė iliuzija negu šis gyvenimas. Tik skirtumas tas, kad man gera tikėti ta galima iliuzija.
Kai manau, kad galiu pasitikėti žmogumi, kartais apie tai norisi pasikalbėti, bet dažniausia lieku išvadinta apsimetėle, kuri "primeta" labai išmintingą ir fainą, o iš tikrųjų esanti visiškai durna. Iš to ir sprendžiu, kad visuomenei nereikia tokių apsimetėlių.

Kelionė

Ryt išvažiuoju slidinėt, bet nežinau, ar gerai elgiuosi. Man gėda važiuoti pramogauti, kai tiek daug žmonių pasaulyje miršta iš bado, o aš leidžiu savo tėvų pinigus nebūtiniems poreikiams. Kai pasakiau tėvams, kad manęs nebetraukia pramogauti, jie pradėjo juoktis - juk aš myliu slidinėjimą (na, tiksliau pasakius - snieglentinėjimą, bet šitas žodis kažkaip neskamba).  Taip, tai iš tiesų nerealus sportas, bet ar gėdos jausmas man leis būti laimingai? Nežinau, nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu. Kito pasirinkimo neturiu - juk man šeima neleis švęsti visas šventes vienai namie, kai, tuo tarpu, jie bus kalnuose. Mano egoistiškoji pusė džiaugiasi. Ir aš leidžiu jai džiaugtis, nes užsikrėčiau kalnų magija (nors šiaip nuo gimimo mane jau buvo užbūrusi Gamta). Tas jausmas kai leidiesi nuo kalno - saulė šviečia, po lenta girgžda sniegas, daugiau niekas neegzistuoja ir tu tarsi tampi mažyte kalnų dalimi. Tai reikia pajausti, žodžiai nupasakoti gan sunku. Ir kodėl tuo nesidžiaugt? Vis tie dvilypiai jausmai manyje gyvena, bet, žinau, kai greitai leisiuosi nuo kalno, tuo momentu pranyks liūdesys, pranyks džiaugsmas, pranyks egoizmas, pranyks įkyrios mintys - galva pasidarys tuščia (gerąją prasme). Dėl šitų momentų aš ir nepasakiau griežtą veto šiai kelionei. Ir apskritai, nemėgstu atsisakyt keliaut, nes kiekvieną kelionė atneša neįkainojamą patirtį. Tai žmogaus savotiškas investavimas į asmeninį tobulėjimą - juk tiek naujų vietų, žmonių, kultūrų pamatai, tiek nuotykių patiri, tiek apmąstymams peno - pasimokai. Todėl gal ir nėra tokia blogybė iš mano pusės važiuoti slidinėt?.. Bet kuriuo atveju, atsakymą į šį klausimą žinosiu grįžus  - tiesiog tai pajausiu.

Atiaaa! ;) Gerų švenčių! Jei ant kalno bus wi-fi ir įkvėpimas, gal dar ką raštelsiu čia.

Lieptelio pamąstymai

Lėtai atsisėdu ant lieptelio ir pradedu drebėti. Ne dėl šalčio, vakaras buvo tiesiog gaivus. Tiesą pasakius, net pati nežinau dėl ko... (Ne, man - ne traukuliai). Gal nuo visų dalykų, kurios privalau atlikti ir normų, kurias privalau atitikti? Visų tų suvaržymų ir stereotipų. Negaliu elgtis kitaip, nes tada nuvilsiu savo šeimą, mano sąžinė (taip, dar tokia turiu) man neleidžia. Žinau, kad tėvai nori, kad elgčiausi taip "kaip priimta". Kalbėjau su jais apie tai ir jie savo nuomonę pasakė labai aiškiai. Gal tai iki kaulų smegenų (keistas posakis) įsitvirtinusi sovietinės "lygiųjų" visuomenės pasaulėžiūra? O gal tai  populiarioji  "demokratija" (o iš tiesų, visi didžiausių pasaulyje turtų, išteklių, valstybių valdytojai vis dar nori užvaldyti pasauly [ir valdo] ir visus mus siekia padaryti marionečių armija, atnešančią jiems dar didesnius turtus, valdžią ir šlovę [ ir vis tas materialistinis prieskonis, nustelbiantis dvasinio maisto skonį] , tik šį kartą tai vyksta subtilesniu lygmeniu nei anksčiau).
Vis dažniau savo mintyse pastebiu revoliucija ir maištą. Bet mano rankos surištos, ką aš galiu padaryti. Praktiškai nieko, neapgaudinėsiu savęs. Man belieka gyventi, slaptai užrašinėti savo mintis (ne bloge, net anoniminis blogas - man  per daug vieša vieta, negaliu visko pasakot, aš - uždaras žmogus). Myliu šeimą, nepasielgsiu kaip norėčiau, nenuvilsiu jų, prisitaikysiu prie XXI a. visuomenės.

P.S. Atsiprašau už padriką ir nesistemingą tekstą, nemoku sklandžiai reikšti savo minčių tekstais ir, apskritai, žodžiais. Pas mane galvoje viskas pasirodo jausmais, vaizdais, bet tik ne nuosekliais sakiniais (sorry for my weird brain).

Rami diena

Vos atsikėlus ryte pastebėjau vieną dalyką - vėl ruduo, sniego nebeliko. Nors žiemos vaizdas už lango būtų labiau pradžiuginęs, ryte tvyrojęs rūkas atrodė irgi nuostabiai. Ką šiandien nuveikiau? Nieko ypatingo, į mokyklą nėjau dėl galvos skausmo, todėl diena praėjo ramiai ir gana gerai.  Pažiūrėjau filmą, paskaičiau knygas, pamiegojau, atlikau kasdieninius apmąstymus. Vis geriau negu laiko švaistymas klausant kai kurių nesąmonių mokykloj ir kasdieninis savo kūno gabenimas iš vienos vietos į kitą kokias dvi valandas.


Antradieninės sapalionės:
Muzika, smilkalai, knyga rankose, saulė vakaruose, tvyranti tuštuma, arti nėra jokio žmogaus, šuo ramiai guli, tarsi džiaugiasi savo atgyventu senatvės poilsiu. Ir tada apima tas akimirkos trapumo jausmas, o giliai viduje kažko liūdna. Prisimenu visus nuotykius, pasiilgsiu kelių žmonių, pasiilgstu savo nerūpestingumo. Bet ramu, nors ir tuščia, bet ramu. Labiausiai mane nustebino aiškumas, net nebuvo minties dėl kažko abejoti, kažką svarstyti... Dar negaliu ilsėtis ramybėje, dar išliko tas nuotykių troškimas!

Antradieninis grojaraštis:

                                                                       Geros dienos! :)