Dar viena rašliava

Nusprendžiau, kad greičiausiai būsiu visuomenės atmata. Nenoriu įsisukti į tą nesibaigiantį reikalų ratą, nenoriu baigti prestižinio universiteto, įgyti prestižinę profesiją, užsidirbti daug pinigų ir apsimesti laiminga. Nenoriu dirbti kokio vergiško darbo už minimalų atlyginimą. Taip pat ir savo šeimos sukurti nenoriu. Tam yra nemažai priežasčių: man patinka vienatvė, nenoriu skaudinti kito žmogaus savo elgesiu ir pačia savo esybe, nenoriu, kad mano galimi vaikai būtų atsigimę į manę, noriu laisvės, visiškos laisvės.
Kartais sapnuoju keistus sapnus. Jie vyksta kažkur Pažadėtoje Žemėje man išsivadavus iš savo sielos namų, aš prašau Tiesos, sakau, kad  Žemėj gali būt ir Rojus ir Pragaras, man tik reikia Tiesos, bet neatsimenu, ar gaunu atsakymą. Man patinka šventraščiai, juose regiu Dievo (nors man nepatinka vadinti vardais šį beribį transcendentinį asmenį) apraiškas skirtingais būdais skirtingose religijose, kiekvienas savaip įdomus ir unikalus. Kartais prašau kelio atgal pas Jį, nors žinau, kad Jis gyvena kiekvieno iš mūsų širdyje, dažnai tą egzistenciją taip sunku pajausti. Kai elgiuosi blogai ir suvokiu savo nepakenčiamą elgesį, protas sako vieną, o kūnas, įsišaknijusių įpročių vedamas, elgiasi kitaip, tada man nieko kito nelieka, kaip tik verkti ir prašyti kelio pas Jį.  Gal tai iliuzija? Gal aš išprotėjus? Galbūt ir iliuzija, bet tai ne didesnė iliuzija negu šis gyvenimas. Tik skirtumas tas, kad man gera tikėti ta galima iliuzija.
Kai manau, kad galiu pasitikėti žmogumi, kartais apie tai norisi pasikalbėti, bet dažniausia lieku išvadinta apsimetėle, kuri "primeta" labai išmintingą ir fainą, o iš tikrųjų esanti visiškai durna. Iš to ir sprendžiu, kad visuomenei nereikia tokių apsimetėlių.