Kelionė

Ryt išvažiuoju slidinėt, bet nežinau, ar gerai elgiuosi. Man gėda važiuoti pramogauti, kai tiek daug žmonių pasaulyje miršta iš bado, o aš leidžiu savo tėvų pinigus nebūtiniems poreikiams. Kai pasakiau tėvams, kad manęs nebetraukia pramogauti, jie pradėjo juoktis - juk aš myliu slidinėjimą (na, tiksliau pasakius - snieglentinėjimą, bet šitas žodis kažkaip neskamba).  Taip, tai iš tiesų nerealus sportas, bet ar gėdos jausmas man leis būti laimingai? Nežinau, nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu. Kito pasirinkimo neturiu - juk man šeima neleis švęsti visas šventes vienai namie, kai, tuo tarpu, jie bus kalnuose. Mano egoistiškoji pusė džiaugiasi. Ir aš leidžiu jai džiaugtis, nes užsikrėčiau kalnų magija (nors šiaip nuo gimimo mane jau buvo užbūrusi Gamta). Tas jausmas kai leidiesi nuo kalno - saulė šviečia, po lenta girgžda sniegas, daugiau niekas neegzistuoja ir tu tarsi tampi mažyte kalnų dalimi. Tai reikia pajausti, žodžiai nupasakoti gan sunku. Ir kodėl tuo nesidžiaugt? Vis tie dvilypiai jausmai manyje gyvena, bet, žinau, kai greitai leisiuosi nuo kalno, tuo momentu pranyks liūdesys, pranyks džiaugsmas, pranyks egoizmas, pranyks įkyrios mintys - galva pasidarys tuščia (gerąją prasme). Dėl šitų momentų aš ir nepasakiau griežtą veto šiai kelionei. Ir apskritai, nemėgstu atsisakyt keliaut, nes kiekvieną kelionė atneša neįkainojamą patirtį. Tai žmogaus savotiškas investavimas į asmeninį tobulėjimą - juk tiek naujų vietų, žmonių, kultūrų pamatai, tiek nuotykių patiri, tiek apmąstymams peno - pasimokai. Todėl gal ir nėra tokia blogybė iš mano pusės važiuoti slidinėt?.. Bet kuriuo atveju, atsakymą į šį klausimą žinosiu grįžus  - tiesiog tai pajausiu.

Atiaaa! ;) Gerų švenčių! Jei ant kalno bus wi-fi ir įkvėpimas, gal dar ką raštelsiu čia.