Lieptelio pamąstymai

Lėtai atsisėdu ant lieptelio ir pradedu drebėti. Ne dėl šalčio, vakaras buvo tiesiog gaivus. Tiesą pasakius, net pati nežinau dėl ko... (Ne, man - ne traukuliai). Gal nuo visų dalykų, kurios privalau atlikti ir normų, kurias privalau atitikti? Visų tų suvaržymų ir stereotipų. Negaliu elgtis kitaip, nes tada nuvilsiu savo šeimą, mano sąžinė (taip, dar tokia turiu) man neleidžia. Žinau, kad tėvai nori, kad elgčiausi taip "kaip priimta". Kalbėjau su jais apie tai ir jie savo nuomonę pasakė labai aiškiai. Gal tai iki kaulų smegenų (keistas posakis) įsitvirtinusi sovietinės "lygiųjų" visuomenės pasaulėžiūra? O gal tai  populiarioji  "demokratija" (o iš tiesų, visi didžiausių pasaulyje turtų, išteklių, valstybių valdytojai vis dar nori užvaldyti pasauly [ir valdo] ir visus mus siekia padaryti marionečių armija, atnešančią jiems dar didesnius turtus, valdžią ir šlovę [ ir vis tas materialistinis prieskonis, nustelbiantis dvasinio maisto skonį] , tik šį kartą tai vyksta subtilesniu lygmeniu nei anksčiau).
Vis dažniau savo mintyse pastebiu revoliucija ir maištą. Bet mano rankos surištos, ką aš galiu padaryti. Praktiškai nieko, neapgaudinėsiu savęs. Man belieka gyventi, slaptai užrašinėti savo mintis (ne bloge, net anoniminis blogas - man  per daug vieša vieta, negaliu visko pasakot, aš - uždaras žmogus). Myliu šeimą, nepasielgsiu kaip norėčiau, nenuvilsiu jų, prisitaikysiu prie XXI a. visuomenės.

P.S. Atsiprašau už padriką ir nesistemingą tekstą, nemoku sklandžiai reikšti savo minčių tekstais ir, apskritai, žodžiais. Pas mane galvoje viskas pasirodo jausmais, vaizdais, bet tik ne nuosekliais sakiniais (sorry for my weird brain).