So give me hope

Prasiveržiantis pyktis. Tas jausmas kai viskas kunkuliuoja viduje ir tu atrodo sprogsi. Arba norisi sudaužyti ką nors arba verkti iš beviltiškumo. Bet nieko neparodau, kaip visada maloniai nusišypsau, o viduje mirštu. Nekenčiu savęs už pyktį. Nekenčiu savęs už kiekvieną ištartą blogą žodį ar poelgi, kurį dažniausiai susivokiu atlikus, kai jau būna per vėlu. Nekenčiu už kiekvieną egoistišką mintį. Tos mintys, kurios mane kartais užpuola. Ne vien tik egoistiškos, dažniausiai tiesiog kasdieniškos ir gana kvailos. Tie visi rūpesčiai, kurie sukasi mano galvoje, mane baigia pribaigti. Nenoriu apie tai galvoti. Nenoriu turėti tokių minčių ir išvis turbūt nenoriu turėti minčių(?).  Stengiuosi kontroliuoti savo mintis ir poelgius ir kartais man tai gerai sekasi. Bet dažnai nutinka, kad nebegaliu net sau vadovauti. Kaip tai gali būti, kad kartais nepriklausau pati sau? Kas tai - instinktai, natūralus žmogiškas durnumas ar kažkas kita? Visada kartodavau, kad man nepatinka, kai kiti man vadovauja, bet man pačiai kitiems vadovauti irgi nepatinka. Man patinka tik pačiai už save atsakyti. Bet taip išeina, kad negaliu už save atsakyti. Greičiausiai esu tokia pati marionetė kaip ir visi kiti. Bet viltis miršta paskutinė. Vis dar turiu tas visas akimirkas, kai žinau, kad esu, kai žinau, kad mąstau, kai žinau, kad galiu elgtis laisvai savo įtakoje. Tos akimirkos man teikia vilties, bet jų vis dažniau nebepakanka. Noriu išlikti savimi visą laiką, nenoriu tapti tik tas padaras su man duotu vardu. Noriu būti laisva. Bet tai nėra tiesa ir tai mane žudo. Tokiu būdu pati save žaloju.