Dar viena rašliava

Nusprendžiau, kad greičiausiai būsiu visuomenės atmata. Nenoriu įsisukti į tą nesibaigiantį reikalų ratą, nenoriu baigti prestižinio universiteto, įgyti prestižinę profesiją, užsidirbti daug pinigų ir apsimesti laiminga. Nenoriu dirbti kokio vergiško darbo už minimalų atlyginimą. Taip pat ir savo šeimos sukurti nenoriu. Tam yra nemažai priežasčių: man patinka vienatvė, nenoriu skaudinti kito žmogaus savo elgesiu ir pačia savo esybe, nenoriu, kad mano galimi vaikai būtų atsigimę į manę, noriu laisvės, visiškos laisvės.
Kartais sapnuoju keistus sapnus. Jie vyksta kažkur Pažadėtoje Žemėje man išsivadavus iš savo sielos namų, aš prašau Tiesos, sakau, kad  Žemėj gali būt ir Rojus ir Pragaras, man tik reikia Tiesos, bet neatsimenu, ar gaunu atsakymą. Man patinka šventraščiai, juose regiu Dievo (nors man nepatinka vadinti vardais šį beribį transcendentinį asmenį) apraiškas skirtingais būdais skirtingose religijose, kiekvienas savaip įdomus ir unikalus. Kartais prašau kelio atgal pas Jį, nors žinau, kad Jis gyvena kiekvieno iš mūsų širdyje, dažnai tą egzistenciją taip sunku pajausti. Kai elgiuosi blogai ir suvokiu savo nepakenčiamą elgesį, protas sako vieną, o kūnas, įsišaknijusių įpročių vedamas, elgiasi kitaip, tada man nieko kito nelieka, kaip tik verkti ir prašyti kelio pas Jį.  Gal tai iliuzija? Gal aš išprotėjus? Galbūt ir iliuzija, bet tai ne didesnė iliuzija negu šis gyvenimas. Tik skirtumas tas, kad man gera tikėti ta galima iliuzija.
Kai manau, kad galiu pasitikėti žmogumi, kartais apie tai norisi pasikalbėti, bet dažniausia lieku išvadinta apsimetėle, kuri "primeta" labai išmintingą ir fainą, o iš tikrųjų esanti visiškai durna. Iš to ir sprendžiu, kad visuomenei nereikia tokių apsimetėlių.

Kelionė

Ryt išvažiuoju slidinėt, bet nežinau, ar gerai elgiuosi. Man gėda važiuoti pramogauti, kai tiek daug žmonių pasaulyje miršta iš bado, o aš leidžiu savo tėvų pinigus nebūtiniems poreikiams. Kai pasakiau tėvams, kad manęs nebetraukia pramogauti, jie pradėjo juoktis - juk aš myliu slidinėjimą (na, tiksliau pasakius - snieglentinėjimą, bet šitas žodis kažkaip neskamba).  Taip, tai iš tiesų nerealus sportas, bet ar gėdos jausmas man leis būti laimingai? Nežinau, nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu. Kito pasirinkimo neturiu - juk man šeima neleis švęsti visas šventes vienai namie, kai, tuo tarpu, jie bus kalnuose. Mano egoistiškoji pusė džiaugiasi. Ir aš leidžiu jai džiaugtis, nes užsikrėčiau kalnų magija (nors šiaip nuo gimimo mane jau buvo užbūrusi Gamta). Tas jausmas kai leidiesi nuo kalno - saulė šviečia, po lenta girgžda sniegas, daugiau niekas neegzistuoja ir tu tarsi tampi mažyte kalnų dalimi. Tai reikia pajausti, žodžiai nupasakoti gan sunku. Ir kodėl tuo nesidžiaugt? Vis tie dvilypiai jausmai manyje gyvena, bet, žinau, kai greitai leisiuosi nuo kalno, tuo momentu pranyks liūdesys, pranyks džiaugsmas, pranyks egoizmas, pranyks įkyrios mintys - galva pasidarys tuščia (gerąją prasme). Dėl šitų momentų aš ir nepasakiau griežtą veto šiai kelionei. Ir apskritai, nemėgstu atsisakyt keliaut, nes kiekvieną kelionė atneša neįkainojamą patirtį. Tai žmogaus savotiškas investavimas į asmeninį tobulėjimą - juk tiek naujų vietų, žmonių, kultūrų pamatai, tiek nuotykių patiri, tiek apmąstymams peno - pasimokai. Todėl gal ir nėra tokia blogybė iš mano pusės važiuoti slidinėt?.. Bet kuriuo atveju, atsakymą į šį klausimą žinosiu grįžus  - tiesiog tai pajausiu.

Atiaaa! ;) Gerų švenčių! Jei ant kalno bus wi-fi ir įkvėpimas, gal dar ką raštelsiu čia.

Lieptelio pamąstymai

Lėtai atsisėdu ant lieptelio ir pradedu drebėti. Ne dėl šalčio, vakaras buvo tiesiog gaivus. Tiesą pasakius, net pati nežinau dėl ko... (Ne, man - ne traukuliai). Gal nuo visų dalykų, kurios privalau atlikti ir normų, kurias privalau atitikti? Visų tų suvaržymų ir stereotipų. Negaliu elgtis kitaip, nes tada nuvilsiu savo šeimą, mano sąžinė (taip, dar tokia turiu) man neleidžia. Žinau, kad tėvai nori, kad elgčiausi taip "kaip priimta". Kalbėjau su jais apie tai ir jie savo nuomonę pasakė labai aiškiai. Gal tai iki kaulų smegenų (keistas posakis) įsitvirtinusi sovietinės "lygiųjų" visuomenės pasaulėžiūra? O gal tai  populiarioji  "demokratija" (o iš tiesų, visi didžiausių pasaulyje turtų, išteklių, valstybių valdytojai vis dar nori užvaldyti pasauly [ir valdo] ir visus mus siekia padaryti marionečių armija, atnešančią jiems dar didesnius turtus, valdžią ir šlovę [ ir vis tas materialistinis prieskonis, nustelbiantis dvasinio maisto skonį] , tik šį kartą tai vyksta subtilesniu lygmeniu nei anksčiau).
Vis dažniau savo mintyse pastebiu revoliucija ir maištą. Bet mano rankos surištos, ką aš galiu padaryti. Praktiškai nieko, neapgaudinėsiu savęs. Man belieka gyventi, slaptai užrašinėti savo mintis (ne bloge, net anoniminis blogas - man  per daug vieša vieta, negaliu visko pasakot, aš - uždaras žmogus). Myliu šeimą, nepasielgsiu kaip norėčiau, nenuvilsiu jų, prisitaikysiu prie XXI a. visuomenės.

P.S. Atsiprašau už padriką ir nesistemingą tekstą, nemoku sklandžiai reikšti savo minčių tekstais ir, apskritai, žodžiais. Pas mane galvoje viskas pasirodo jausmais, vaizdais, bet tik ne nuosekliais sakiniais (sorry for my weird brain).

Rami diena

Vos atsikėlus ryte pastebėjau vieną dalyką - vėl ruduo, sniego nebeliko. Nors žiemos vaizdas už lango būtų labiau pradžiuginęs, ryte tvyrojęs rūkas atrodė irgi nuostabiai. Ką šiandien nuveikiau? Nieko ypatingo, į mokyklą nėjau dėl galvos skausmo, todėl diena praėjo ramiai ir gana gerai.  Pažiūrėjau filmą, paskaičiau knygas, pamiegojau, atlikau kasdieninius apmąstymus. Vis geriau negu laiko švaistymas klausant kai kurių nesąmonių mokykloj ir kasdieninis savo kūno gabenimas iš vienos vietos į kitą kokias dvi valandas.


Antradieninės sapalionės:
Muzika, smilkalai, knyga rankose, saulė vakaruose, tvyranti tuštuma, arti nėra jokio žmogaus, šuo ramiai guli, tarsi džiaugiasi savo atgyventu senatvės poilsiu. Ir tada apima tas akimirkos trapumo jausmas, o giliai viduje kažko liūdna. Prisimenu visus nuotykius, pasiilgsiu kelių žmonių, pasiilgstu savo nerūpestingumo. Bet ramu, nors ir tuščia, bet ramu. Labiausiai mane nustebino aiškumas, net nebuvo minties dėl kažko abejoti, kažką svarstyti... Dar negaliu ilsėtis ramybėje, dar išliko tas nuotykių troškimas!

Antradieninis grojaraštis:

                                                                       Geros dienos! :)

Sekmadienis

 Sekmadienio nuotaika:    



















Ne, ne! Juokauju! :D Iš tikrųjų tai:

          
              















Sekmadienio grojaraštis:

                                                            Ir paprašysiu vieno dalyko:

 

Ačiū.

Padėka ir atsiprašymas

Ačiū, T***, kad grąžinai į kelią, tikrąjį kelią, amžinai būsiu tau dėkinga. Ačiū, T*****, kad išmokei mane mylėt. Ačiū, A******, kad išmokei toleruoti. Ačiū, K*****, kad išmokei mane ištverti.  Ačiū, L****, už viską. Ačiū, D*********, kad išmokei pasitikt ją tarsi seną draugę. Ačiū, Močiute, už meilę, už tai, kad išmokei mylėt gamtą. Ačiū, Mama, Tėti, už suteiktą gyvybę ir už meilę. Ačiū, visi sutikti ir nesutikti žmonės, už kiekvieną suteiktą pamoką. Ačiū, gyvūnams, už kiekvieną maisto kąsnelį ir labai atsiprašau, niekada negalėsiu to išpirkti ir atsidėkoti. Ačiū, V******, kuri visada buvo su manimi, tik aš jos niekada neįsileisdavau. Ačiū, L****, kuri man leido suvokti skausmą. Ir visų atsiprašau, už viską, ką padariau ir padarysiu.

Žaidimas

Visi čia mes vaikeliai, tiesą pasakius. Maži vaikai žaidžia su žaislais, dideli vaikai - su daiktais ir jausmais. Maži berniukai žaidžia su mašinėlėm, paaugę -su tikrom mašinom. Mergaitės žaidžia su lėlėm, paaugusios - prisigimdo sau vaikų ir toliau žaidžia.  Kai kurie dar bando sukčiauti žaisdami, bet melo kojos trumpos. Tik kas rūpinsis šia žaidimų aikštele, kurią mes taip sėkmingai niokojame? Bėda  ta, kad šita aikštelė yra special for egoistams. :D Visi mes čia esame egoistai. Gal vieni daugiau egoistai, kiti - mažiau, bet tai nekeičia fakto, kad absoliučiai visi šioje Žemėje gyvenantys padarai yra savimylos. Kitaip nebūtume čia atėję. Taigi, gimėm čia, kad išmoktumėm mylėt kitus taip kaip mylim save (tai velniškai sunku išmokt). Taip ir skrieja šis gyvenimas - mokomasis žaidimas, kol vieną dieną didingai ant marmurinio paminklo išraižomi žodžiai "game is over". Toks tas žaidimo grožis, kuris mums kelia priklausomybę.

So give me hope

Prasiveržiantis pyktis. Tas jausmas kai viskas kunkuliuoja viduje ir tu atrodo sprogsi. Arba norisi sudaužyti ką nors arba verkti iš beviltiškumo. Bet nieko neparodau, kaip visada maloniai nusišypsau, o viduje mirštu. Nekenčiu savęs už pyktį. Nekenčiu savęs už kiekvieną ištartą blogą žodį ar poelgi, kurį dažniausiai susivokiu atlikus, kai jau būna per vėlu. Nekenčiu už kiekvieną egoistišką mintį. Tos mintys, kurios mane kartais užpuola. Ne vien tik egoistiškos, dažniausiai tiesiog kasdieniškos ir gana kvailos. Tie visi rūpesčiai, kurie sukasi mano galvoje, mane baigia pribaigti. Nenoriu apie tai galvoti. Nenoriu turėti tokių minčių ir išvis turbūt nenoriu turėti minčių(?).  Stengiuosi kontroliuoti savo mintis ir poelgius ir kartais man tai gerai sekasi. Bet dažnai nutinka, kad nebegaliu net sau vadovauti. Kaip tai gali būti, kad kartais nepriklausau pati sau? Kas tai - instinktai, natūralus žmogiškas durnumas ar kažkas kita? Visada kartodavau, kad man nepatinka, kai kiti man vadovauja, bet man pačiai kitiems vadovauti irgi nepatinka. Man patinka tik pačiai už save atsakyti. Bet taip išeina, kad negaliu už save atsakyti. Greičiausiai esu tokia pati marionetė kaip ir visi kiti. Bet viltis miršta paskutinė. Vis dar turiu tas visas akimirkas, kai žinau, kad esu, kai žinau, kad mąstau, kai žinau, kad galiu elgtis laisvai savo įtakoje. Tos akimirkos man teikia vilties, bet jų vis dažniau nebepakanka. Noriu išlikti savimi visą laiką, nenoriu tapti tik tas padaras su man duotu vardu. Noriu būti laisva. Bet tai nėra tiesa ir tai mane žudo. Tokiu būdu pati save žaloju.