Uodegos ir asmeniškumai

  Nekenčiu, kai žmonės mane persekioja. Prilipa kaip uodegos ir neatstoja, vis mazinasi. Kalbu apie savo kelias drauges, nes kai vaikinai siekia tavo dėmesio (proto ribose) visai smagu. 
  Viena iš jų man jau turbūt sapnuosis kaip košmaras. Niekaip negaliu draugiškai jos atsikratyti daugelį metų. Aš noriu kur nors nueiti su savo kitomis draugėmis, ji atseka. Norim kartu daryti kokį projektą, ji prisimazina. Kai tik randa laisvo laiko, nepraleidžia progos įsiterpti į mano ir kitų pokalbį, tik kai visi nutyla, tada nustebusiai pažvelgia į mane. Dažnai ją pagaunu stebinčią mane, bet ne šiaip stebinčią, o tiesiog įbedusią žvilgsnį ilgą laiką (atrodo kraupiai, kaip kokia užhipnotizuota). Šitaip anksčiau mane stebėdavo tik keli bernai, nors ir tai pagavę mano žvilgsnį, greit nusisukdavo. O ji ir toliau spokso, tik tada kai paklausiu, kas yra, nenoriai nusuka akis. Ne gana to, prieš kelis metus stengiausi kuo ilgiau išlaikyti paslaptį į kurią mokyklą ruošiausi eiti. Bet keliams žmonėms išplepėjus, ji sužinojo ir atsekė mane. Į kitą mokyklą, tada dar kažkaip pateko į tą pačią klasę. Aš susiradau naujų draugų, o ji tiesiog primeta, kad tai ir jos draugai ir persekioja mus. Jau girdžiu ir jų skundus, kaip jiems ji nepatinka ir kaip ji užkniso. Vienas žmogus net pasakė: "kodėl, po velnių, dėl to, kad tu jos "bestukė" (ji niekada nebuvo mano bestukė), mes turim ją kęsti ir iš mandagumo bendrauti?" Kaip man tada elgtis? Ech, sėdžiu ir galvoju, kad Kalėdų Senelis man galėtų atnešti dar daugiau tolerantiškumo, draugiškumo ir kantrybės. Nesuveikė net ir mano užuominos, kad daugiau nenoriu turėti bendrų reikalų. Greitai nutraukti pokalbiai, stengimaisi kuo greičiau pabėgti, nemandagios replikos ir kai kurie poelgiai. Bet nieko, ji ir toliau apsimeta, kad mes "bestės". O aš tiesiog negaliu jai išrėžti jai į akis: "atsiknisk." Negaliu atstumti, kai kitas žmogus labai nori bendrauti, stenguos elgtis kuo draugiškau. Nors užkniso. Nesveikai. Žinau, aš bloga :D Dar klausiu savęs, ką ji tokio manyje atrado, kad taip prilipo? Ką?.. Kai ten beveik nieko nėra...
  Turėjau dar vieną draugę prielipą. Visuomet, kai aš ir mano "draugas" (tuomet jis man patiko) norėdavom pabūti vieni, ji lyg niekur nieko atnešdavo savo kailį. Galiausiai man gana draugiškai pavyko jų abiejų atsikratyti. Nėra draugės prielipos, nėra ir vaikino.
  Man labai patinka būti su draugais, bet vienai man geriau. Turiu kelis nerealius draugus ir man jų užtenka, nereik man viso būrio apsimetelių. Viena draugė skundėsi, kad yra per drovi bendrauti su žmonėmis, o mane pavadino nesuinteresuota. Ir ji buvo teisi. Aš esu nesuinteresuota bendrauti su daugeliu žmonių, todėl iš šalies atrodau gan rami ir tyli. Jei žmogus man neatrodo įdomus, aš su juo sėkmingai palaikau super formalius santykius ir nesileidžiu į asmeniškumus. Kodėl? Nes žmones prisijaukinus, man būna LABAI sunku juos atstumti ir pasakyti, kad pernelyg nesimėgauju tokiu bendravimu. Todėl jei nesu garantuota, ar ta draugystė bus nuoširdi, tiesiog net nemėginu bendrauti. O kalbant apie prielipas, tikiuosi, kad daug tokių nebus mano gyvenime. Nes aš individualistė. Nes aš dievinu savarankiškumą. Tegyvuoja nepriklausomybė. Amen.

  

Fun

  Keista... Beveik nieko neatsimenu, kas buvo vakar :D Ir esu tikra, kad nevartojau jokio alkoholio ar kitokių svaiginančių medžiagų. Bet atsimenu tik tiek, kad buvo gerai :D Toks žiauriai linksmas ir išprotėjęs vakaras ir naktis. Daaaug juoko, keistų kitų žmonių žvilgsnių, nepažįstamų gatvių ir kompanija, kuri nesitikėjau, kad gali būt tokia paplaukus. Nors iki manęs dar toli, bet vis tiek, tai maloniai nustebino.
 Šiandien atsibudau vidury dienos su švelniai skaudančia galva, bet ai... Juk atostogos, galima sau kartais leisti būti ne tik rimtai. Paskutiniu metu tapau, gal daugiau ne tiek rimta, kiek nuobodžia. Pagaliau galiu pasakyti, kad buvo gera naktis.

Tragikomedija

Neleisk niekam pasakyti, kad tu negali kažko padaryti. Nes tu GALI.

  Aš pati save įkvepiu, tada kai kurie žmonės mane sužlugdo, iš naujo save įkvepiu ir taip kartojasi.. Toks vaizdas, kad kitiems yra labai smagu man priekaištauti. Visuomet minimos tik blogosios pusės, neišgirsi nieko gero. Aš pats blogiausias vaikas pasaulyje, kodėl aš iš vis tokia gimiau. Taip, susipažinkite su mano tėvų nuomone. Pagal juos aš nevykėlė, isterikė, neišsilavinus, pikta, nepagarbi, agresyvi ir t.t. Niekaip negaliu jiems išaiškinti, kad nėra tobulų žmonių ir visų paauglių gyvenimas nėra lengvas. Jei paauglystėje yra kažkokios problemos - tai normalu. Jei jų nėra, tuomet yra nenormalu. Nes jei neišsimaištausi paauglystėje, gali pradėti taip elgtis būdamas suaugusiu, o tuomet tą žmogų ir jo gyvenimą aš nuoširdžiai užjaučiu. Todėl dabar galit maištaut, aš leidžiu (patikslinimas: maištu aš nevadinu narkotikus, maištu aš vadinu nuotykius), juk esate jauni ir bent turėsite ką prisiminti. Ir tiesa sakant, nesu aš kažkokia išprotėjusi isterikė. Esu pakankamai ramus žmogus ir į viską ramiai reaguoju. Tiesiog kartais atsibosta klausytis tų pačių moralų, skundų. Nereikia taip visko sureikšminti. Jei netyčia žaisdama su šuniu išverčiu arbatos puoduką, nereikia manęs vadinti nerangia kiaule ir kitais gyvūnų vardais. Tik labai retais atvejais, kai neturiu ausinių šalia ir negaliu linksėti galvą ir apsimesti, kad klausau pamokslų, tuomet garsiai pasakiau (neklykiu, o garsiai pasakau), jog šitą jau esu girdėjus. Užtenka jiems tik prasižioti, iš karto aišku, ką nori pasakyt. Jokio įdomumo, jokios fantazijos. Nors dėl fantazijos dar galima abejoti... Kai garsiai šneku (Mat turiu pakankamai skardų balsą. Ir tai skiriasi nuo rėkimo. Kiek kartų rėkiau per gyvenimą galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), tada iš tėvų išgirstu kažką panašaus: "Ar gali tu mažint decibelus, negalėsim su tavim daugiau niekur keliauti, nes kaip taip garsiai šneki, paskui užsienį gali pagalvoti, kad mes tave skriaudžiam. Tada gali iš mūsų tave atimti ir atiduoti homoseksualų šeimai, nes ten tokių daug. Ir mes skaitėm daug tokių istorijų". Ir visa tai būna rimtai rimtu tonu. O kai nebegalėdama susivaldyti, pradedu nevaldomai juoktis, tuomet būnu įvertinta kaip "emociškai nestabili". Ech, linksma man gyvent, net į cirką eit nereikia. :D
  Su draugais irgi smagu. Daugumai jų yra svarbiausia mane aplenkti, nugalėti, būti geresniam/ai. Kai man ką nors pasiseka geriau padaryti, dažniausiai išgirstu juos užsidegusiu tonu sakant: kitą kartą tu susifeilinsi, o aš geriau pasirodysiu. Jesus Christ, dėl manęs Jūs gali ir šventais tapt, man negaila. :D Bet išgirsti blogus linkėjimus visiems nėra malonu.
  Bet aš ant jų visų nepykstu. Tikrai, esu labai dėkinga dėl daugybės smagių akimirkų. Visi juk turime kažkokių minusų, nieko čia tokio. Bet kam tų pykčių? Žmonės, negalit į viską paprasčiau žiūrėti? Kam tų dramų? Mano manymu, jei daugiau galvosi teigiamai ir apie teigiamas savybes, tuomet neliks vietos neigiamoms. Oh, Jūs mieli tragikomedijų aktoriai, toks nuostabus ruduo! Toks įdomus pasaulis! Toks linksmas gyvenimas!... Meh :D

Ir suprask tai kaip nori

 Lygiai prieš savaitę aš sėdėjau ir verkiau vonioje su saujele vaistų. Rankos drebėjo, o akys žiūrėjo tolyn pro langą... Viskas pasibaigė sąlyginai gerai, tik paverkiau valendėle dvi, nusisluoščiau šlapius skriuostus ir toliau gyvenau lyg niekur nieko.

  O dabar atrodo, kad galėčiau pakilti iki debesų ir garsiai šaukti: AŠ MYLIU PASAULĮ LABAI LABAI! Toks gražus ruduo, tie lapai tobuli, gaivus oras.. Šilti vakarai, malonios dienos net mano nemėgtoj vietoj. O svarbiausia!... Energija, entuziazmas, džiaugsmas, pasitikėjimas savimi. Ir anksčiau taip kartais būdavo, bet dažniausiai dėl kažkokio konkretaus tikslo. O dabar man tiesiog gera. Nereikia miego, nereikia liūdesio. Jaučiuosi kaip stebuklingas animacinis personažas. O gal ir esu?...

Welcome to my weird world.

It`s OK to be forever alone

  Dauguma mano draugių skundžiasi: „Aš mirsiu viena su 48 katėm.“ „ Aš forever alone.“ Jau net atsibodo. Nė velnio jūs nesat forever alone, turit jūs ir draugus, ir šeima (bent jau dauguma mūsų). O tą princą/princesę sutiksit, kai ateis laikas. O dabar pasimėgaukit vienatve! Nueikit su savim į pasimatimą (kad ir kaip tai durnai skambėtų), užsidekit žvakučių, pažiūrėkit gerą filmą, pasigaminkit skanią vakarienę ir mylėkite save. Vienam/ai būti nieko blogo, taip pailsi nuo žmonių, negali jų įžeisti, susipykti su jais. Na, bet ir nėra taip linksma kaip su draugais, o kur dar tas vienišumo jausmas... Reikia pratintis, mielieji. Gyvenimą pradėjote su mamos kompanija, vėliau jus globojo tėvai, globėjai, dabar su draugais leidžiate laiką, bet pačioje pabaigoje mes visi liksime patys su savimi.

Išdrįsk

Bijai ko nors? Dėl to blogai jautiesi? Tai pažvelk baimei į akis, specialiai nuveikt tai, ko labiausiai bijai. Žinau, gali būti labai sunku. Bet patikėk manimi, tada tavo pasitikėjimas savimi pasieks debesis. Jei sėkmingai nugalėsi baimę, tau iš pradžių atrodys, kad kalnus gali nuvers. Jei nesėkmingai - ką padarysi, bandyk dar kartą. Visi susifeilina. Nėra tobulų. Tik esmė tame, kad labai susikoncentruodami į save, asmeninę nesėkmę sureikšminame iki begalybės. O kiti tuo tarpu dar labiau susimauna, bet mes to dažniausiai nepastebime. Galit net nesinervuot, ką žmonės pagalvos, nes tiesa tame, kad jie apie savo problemas galvos, o jūsų klaidos jiems greit išnyks iš galvos. Ar verta pabandyti? Taip, verta! Jei nepabandysi, dar blogiau jausies. Vis galvosi, kas būtų, jeigu būtų... Laikas kai kurias žaizdas išgydo. Aš pavyzdžiui, dabar juokiuosi iš savo praeities klaidų ir baimių. Metams bėgant sustiprėjau ir buvusios problemos neatrodo tokios baisios kaip anksčiau. Tai tavo gyvenimas, todėl pasistenk nugyvent jį kuo įdomiau. Dare yourself. And remember: NOTHING IS IMPOSSIBLE.

R.I.P. my heart

  Mano širdis jau baigia galutinai numirti. Subyrėti į gabalus. Šiandien nėjau į mokyklą, nes skaudėjo širdį (tikrąja ta žodžio prasme, ne perkeltine). Anksčiau irgi skaudėdavo, bet šį kartą ypatingai. Jau galvojau numirsiu namuose (tuomet tokia visiška ramybė buvo apėmus). Nors buvau atlikti tyrimus daug kartų (visokias kardiogramas, širdies echoskopijas, kraujospūdį ir t.t). Ir esmė tame, kad niekuomet nieko nerasdavo, sakydavo, kad viskas puikiai su ta širdimi. Gal iš medicininės pusės žiūrint gerai, bet iš kitos pusės... Visi žinome posakį "skauda širdį", daugeliu atveju jis minimas perkeltine prasme, bet mano situacijoj - tikrąja prasme. O kodėl man ją skauda? Nes ji sudaužyta daugelį kartų. Tada vėl sulipdyta atgal ir vėl tas pats. Ne dėl meilių ji sudaužyta (na, gerai, kartais ir dėl meilių), bet dažniausiai - dėl paprastų dalykų, tokių kaip kerštas, pyktis, agresija, įskaudinimas, priešiškumas. Ir kaltė bei neapykanta. Jei kažką blogo padariau, galiu užsigraužti save negyvai. Iš visų žemėje gyvenančių  žmonių labiausiai kritikuoju ir peikiu save. Kitų peikti nenoriu, jiems galiu jausti arba meilę, arba abejingumą. Jokios neapykantos. Nors anksčiau buvo kitaip...
  Taip žinau, aš pakankamai jautri, bet tikrai nesu trapi. Einu per gyvenimą su šaltumo ir ramumo kauke, kai reikia atsikertu, kai reikia kovot - kovoju. Nors aš taip elgtis nenoriu, man nuo to bloga. Bet, mano supratimu, neturiu kito pasirinkimo. Jei atversiu savo širdį visiems, jie ją numes ir sutryps. Aš žinau, nes taip jau buvo. Dabar nepasitikiu niekuo. Mano kritiškas protas viską analizuoja, manęs praktiškai neįmanoma apgauti. Tik skeptiškai pažiūrėsiu ir protas pasakys "trust nobody", o širdis sakys - mylėk, mylėk, pasitikėt. Aš ir mylėsiu, bet niekada nepasitikėsiu. O širdis verks: mergaite, pažiūrėk, kas iš manęs pavirto, aš nenoriu būti akmeninė, leiskis vedama manęs.

Myliu ugnikalnius

 Noriu išsiveržti kaip ugnikalnis. Aplinkui mėtytųsi daug dusinančių pelenų, skausmo akmenys skrietų į visas puses, visi apkurstų nuo baisinio triukšmo, nebūtų kuo kvėpuoti. Dauguma turbūt bėgtų ir gelbėtųsi kaip tik galėtų, kiti klyktų iš siaubo, atsirastų ir tokių, kurie žado netekę, stebėtų užburiantį lavos fontaną. Jis juos viliotų savo šiluma ir žaižaruojančia magija, kuri juos kviestų šokti ir ištirpti ugnies glėbyje. Pastarieji tikrai verti pagarbos, nes ne visi pultų į tą pražūtingą masę.
  Stichija, atrodanti kraupiai iš šalies, iš tiesų yra baugiai nuostabus reiškinys. Tokiu būdu gyventojai pamatė ugninio kalno vidų ir turinį, pilną energijos, karščio ir siaubo.
  Net praėjus daugeliui metų, visi prisiminė tą įvykį, o vargšą kalną iš tolo lenkė, prisibijodami. Bet jo nėra ko bijoti, jis visada šiltai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu, tik retkarčiais giliai giliai po žeme slepia savo lavą ir brangiuosius akmenis. Bet dabar iš jo liko tik pilki suakmenėjusios lavos upeliai ir ta vieniša, be jokio gyvybės ženklo, viršūnė.

 O ponia, išklausiusi geologines naujienas, lyg niekur nieko užsidegė cigaretę, kreivai šyptelėjo ir sutrypė laikraštį su žemėmis.

.

  Kar ir kaip būtų sunku - tikėkite šviesia ateitimi. Net nebandykite prieš save kelti rankos. Mano manymu, Jūs tiesiog neturite tam teisės. Net pats sau gyvybę duodi, ne pats ją ir atimi. Be to, koks to tikslas? Nebegalite daugiau ištverti? Norite nuo visko pabėgti? Nebėra prasmės? Nuo savęs, deja, Jūs vis tiek nepabėgsite, o kitus labai norint galima ignoruot. Ar žinot kas ten laukia, "kai perplauksi upę"? Esat įsitikinę, kad bus geriau? Niekas negyvena amžinai, ateis ir jūsų laikas, kai reikės. O dabar mokykitės džiaugtis gyvenimu, kad ir kaip tai beviltiškai ir durnai skambėtų.
 Aš nuoširdžiai norėjau numirt, bet nieko sau nedariau (man nerūpi, tai stiprumo ar silpnumo požymis). Dėl To, kas man suteikė gyvybę. Prašiau, kad man ją ir atimtų. Kartą pasakiau tėvams, kad mane nušautų, bet jie tai priėmė kaip pokštą. Ėjau į bažnyčia melstis, prašydama, kad daugiau nebereikėtų gyvent . Bet nieko. Toliau kažkaip gyvenu. Tiesa pasakius, dabar esu netgi pakankamai laiminga ir numirti nebenoriu. Vis klausiu savęs, kas man atsitiko, kad išmokau nors dalinai džiaugtis gyvenimu. Tik atsakymai kažkokie...keisti.
Beje, dar turiu savo seną sąrašą su būdais, kaip norėčiau ir nenorėčiau numirt.
Norėčiau: Savo lovoj, bet budrios būsenos, o ne miegant. Vienai, nereikia man kitų žmonių raudų. Pasiaukot dėl draugo, tėvynės. Ką nors gelbstint. Savo namie arba gamtoj.
Nenorėčiau: Uždust. Būti pakartai. Ligoninėj. Sudegti. Paskęsti. Būti supjaustytai į gabalus. Skausmingai. Autoavarijoj. Nusižudyt. Kad kas nors šalia raudotų. Užspringti. Negyvai sušalti.

 Gero savaitgalio ir gyvenimo visiems!