Myliu ugnikalnius

 Noriu išsiveržti kaip ugnikalnis. Aplinkui mėtytųsi daug dusinančių pelenų, skausmo akmenys skrietų į visas puses, visi apkurstų nuo baisinio triukšmo, nebūtų kuo kvėpuoti. Dauguma turbūt bėgtų ir gelbėtųsi kaip tik galėtų, kiti klyktų iš siaubo, atsirastų ir tokių, kurie žado netekę, stebėtų užburiantį lavos fontaną. Jis juos viliotų savo šiluma ir žaižaruojančia magija, kuri juos kviestų šokti ir ištirpti ugnies glėbyje. Pastarieji tikrai verti pagarbos, nes ne visi pultų į tą pražūtingą masę.
  Stichija, atrodanti kraupiai iš šalies, iš tiesų yra baugiai nuostabus reiškinys. Tokiu būdu gyventojai pamatė ugninio kalno vidų ir turinį, pilną energijos, karščio ir siaubo.
  Net praėjus daugeliui metų, visi prisiminė tą įvykį, o vargšą kalną iš tolo lenkė, prisibijodami. Bet jo nėra ko bijoti, jis visada šiltai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu, tik retkarčiais giliai giliai po žeme slepia savo lavą ir brangiuosius akmenis. Bet dabar iš jo liko tik pilki suakmenėjusios lavos upeliai ir ta vieniša, be jokio gyvybės ženklo, viršūnė.

 O ponia, išklausiusi geologines naujienas, lyg niekur nieko užsidegė cigaretę, kreivai šyptelėjo ir sutrypė laikraštį su žemėmis.