.

  Kar ir kaip būtų sunku - tikėkite šviesia ateitimi. Net nebandykite prieš save kelti rankos. Mano manymu, Jūs tiesiog neturite tam teisės. Net pats sau gyvybę duodi, ne pats ją ir atimi. Be to, koks to tikslas? Nebegalite daugiau ištverti? Norite nuo visko pabėgti? Nebėra prasmės? Nuo savęs, deja, Jūs vis tiek nepabėgsite, o kitus labai norint galima ignoruot. Ar žinot kas ten laukia, "kai perplauksi upę"? Esat įsitikinę, kad bus geriau? Niekas negyvena amžinai, ateis ir jūsų laikas, kai reikės. O dabar mokykitės džiaugtis gyvenimu, kad ir kaip tai beviltiškai ir durnai skambėtų.
 Aš nuoširdžiai norėjau numirt, bet nieko sau nedariau (man nerūpi, tai stiprumo ar silpnumo požymis). Dėl To, kas man suteikė gyvybę. Prašiau, kad man ją ir atimtų. Kartą pasakiau tėvams, kad mane nušautų, bet jie tai priėmė kaip pokštą. Ėjau į bažnyčia melstis, prašydama, kad daugiau nebereikėtų gyvent . Bet nieko. Toliau kažkaip gyvenu. Tiesa pasakius, dabar esu netgi pakankamai laiminga ir numirti nebenoriu. Vis klausiu savęs, kas man atsitiko, kad išmokau nors dalinai džiaugtis gyvenimu. Tik atsakymai kažkokie...keisti.
Beje, dar turiu savo seną sąrašą su būdais, kaip norėčiau ir nenorėčiau numirt.
Norėčiau: Savo lovoj, bet budrios būsenos, o ne miegant. Vienai, nereikia man kitų žmonių raudų. Pasiaukot dėl draugo, tėvynės. Ką nors gelbstint. Savo namie arba gamtoj.
Nenorėčiau: Uždust. Būti pakartai. Ligoninėj. Sudegti. Paskęsti. Būti supjaustytai į gabalus. Skausmingai. Autoavarijoj. Nusižudyt. Kad kas nors šalia raudotų. Užspringti. Negyvai sušalti.

 Gero savaitgalio ir gyvenimo visiems!