Tragikomedija

Neleisk niekam pasakyti, kad tu negali kažko padaryti. Nes tu GALI.

  Aš pati save įkvepiu, tada kai kurie žmonės mane sužlugdo, iš naujo save įkvepiu ir taip kartojasi.. Toks vaizdas, kad kitiems yra labai smagu man priekaištauti. Visuomet minimos tik blogosios pusės, neišgirsi nieko gero. Aš pats blogiausias vaikas pasaulyje, kodėl aš iš vis tokia gimiau. Taip, susipažinkite su mano tėvų nuomone. Pagal juos aš nevykėlė, isterikė, neišsilavinus, pikta, nepagarbi, agresyvi ir t.t. Niekaip negaliu jiems išaiškinti, kad nėra tobulų žmonių ir visų paauglių gyvenimas nėra lengvas. Jei paauglystėje yra kažkokios problemos - tai normalu. Jei jų nėra, tuomet yra nenormalu. Nes jei neišsimaištausi paauglystėje, gali pradėti taip elgtis būdamas suaugusiu, o tuomet tą žmogų ir jo gyvenimą aš nuoširdžiai užjaučiu. Todėl dabar galit maištaut, aš leidžiu (patikslinimas: maištu aš nevadinu narkotikus, maištu aš vadinu nuotykius), juk esate jauni ir bent turėsite ką prisiminti. Ir tiesa sakant, nesu aš kažkokia išprotėjusi isterikė. Esu pakankamai ramus žmogus ir į viską ramiai reaguoju. Tiesiog kartais atsibosta klausytis tų pačių moralų, skundų. Nereikia taip visko sureikšminti. Jei netyčia žaisdama su šuniu išverčiu arbatos puoduką, nereikia manęs vadinti nerangia kiaule ir kitais gyvūnų vardais. Tik labai retais atvejais, kai neturiu ausinių šalia ir negaliu linksėti galvą ir apsimesti, kad klausau pamokslų, tuomet garsiai pasakiau (neklykiu, o garsiai pasakau), jog šitą jau esu girdėjus. Užtenka jiems tik prasižioti, iš karto aišku, ką nori pasakyt. Jokio įdomumo, jokios fantazijos. Nors dėl fantazijos dar galima abejoti... Kai garsiai šneku (Mat turiu pakankamai skardų balsą. Ir tai skiriasi nuo rėkimo. Kiek kartų rėkiau per gyvenimą galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), tada iš tėvų išgirstu kažką panašaus: "Ar gali tu mažint decibelus, negalėsim su tavim daugiau niekur keliauti, nes kaip taip garsiai šneki, paskui užsienį gali pagalvoti, kad mes tave skriaudžiam. Tada gali iš mūsų tave atimti ir atiduoti homoseksualų šeimai, nes ten tokių daug. Ir mes skaitėm daug tokių istorijų". Ir visa tai būna rimtai rimtu tonu. O kai nebegalėdama susivaldyti, pradedu nevaldomai juoktis, tuomet būnu įvertinta kaip "emociškai nestabili". Ech, linksma man gyvent, net į cirką eit nereikia. :D
  Su draugais irgi smagu. Daugumai jų yra svarbiausia mane aplenkti, nugalėti, būti geresniam/ai. Kai man ką nors pasiseka geriau padaryti, dažniausiai išgirstu juos užsidegusiu tonu sakant: kitą kartą tu susifeilinsi, o aš geriau pasirodysiu. Jesus Christ, dėl manęs Jūs gali ir šventais tapt, man negaila. :D Bet išgirsti blogus linkėjimus visiems nėra malonu.
  Bet aš ant jų visų nepykstu. Tikrai, esu labai dėkinga dėl daugybės smagių akimirkų. Visi juk turime kažkokių minusų, nieko čia tokio. Bet kam tų pykčių? Žmonės, negalit į viską paprasčiau žiūrėti? Kam tų dramų? Mano manymu, jei daugiau galvosi teigiamai ir apie teigiamas savybes, tuomet neliks vietos neigiamoms. Oh, Jūs mieli tragikomedijų aktoriai, toks nuostabus ruduo! Toks įdomus pasaulis! Toks linksmas gyvenimas!... Meh :D