Mano širdis jau baigia galutinai numirti. Subyrėti į gabalus. Šiandien nėjau į mokyklą, nes skaudėjo širdį (tikrąja ta žodžio prasme, ne perkeltine). Anksčiau irgi skaudėdavo, bet šį kartą ypatingai. Jau galvojau numirsiu namuose (tuomet tokia visiška ramybė buvo apėmus). Nors buvau atlikti tyrimus daug kartų (visokias kardiogramas, širdies echoskopijas, kraujospūdį ir t.t). Ir esmė tame, kad niekuomet nieko nerasdavo, sakydavo, kad viskas puikiai su ta širdimi. Gal iš medicininės pusės žiūrint gerai, bet iš kitos pusės... Visi žinome posakį "skauda širdį", daugeliu atveju jis minimas perkeltine prasme, bet mano situacijoj - tikrąja prasme. O kodėl man ją skauda? Nes ji sudaužyta daugelį kartų. Tada vėl sulipdyta atgal ir vėl tas pats. Ne dėl meilių ji sudaužyta (na, gerai, kartais ir dėl meilių), bet dažniausiai - dėl paprastų dalykų, tokių kaip kerštas, pyktis, agresija, įskaudinimas, priešiškumas. Ir kaltė bei neapykanta. Jei kažką blogo padariau, galiu užsigraužti save negyvai. Iš visų žemėje gyvenančių žmonių labiausiai kritikuoju ir peikiu save. Kitų peikti nenoriu, jiems galiu jausti arba meilę, arba abejingumą. Jokios neapykantos. Nors anksčiau buvo kitaip...
Taip žinau, aš pakankamai jautri, bet tikrai nesu trapi. Einu per gyvenimą su šaltumo ir ramumo kauke, kai reikia atsikertu, kai reikia kovot - kovoju. Nors aš taip elgtis nenoriu, man nuo to bloga. Bet, mano supratimu, neturiu kito pasirinkimo. Jei atversiu savo širdį visiems, jie ją numes ir sutryps. Aš žinau, nes taip jau buvo. Dabar nepasitikiu niekuo. Mano kritiškas protas viską analizuoja, manęs praktiškai neįmanoma apgauti. Tik skeptiškai pažiūrėsiu ir protas pasakys "trust nobody", o širdis sakys - mylėk, mylėk, pasitikėt. Aš ir mylėsiu, bet niekada nepasitikėsiu. O širdis verks: mergaite, pažiūrėk, kas iš manęs pavirto, aš nenoriu būti akmeninė, leiskis vedama manęs.
No comments:
Post a Comment