Sometimes we need to escape

Kaip aš išmokau sau pataisyti nuotaiką:

Išėjau iš paskutinių pamokų (aš to nevadinu pabėgimu, man tiesiog reikia išeit). Taip, taip, negalima be pateisinamų priežasčių palikti mokyklos, bet kam rūpi? :D Man tokie pasišalinimai iš tos vietos kartais būtini. Dėl ko? Tiesiog viskas atsibodo, kad jau negalėjau daugiau kentėt ir dingau. Po to pasileidau gerą muziką ir visą kelią nusprendžiau bėgti vietoj to, kad važiuočiau troleibusu. Vaizdelis toks: skuodžiu kokius 5 km šaligatviu su sunkia taše, išsišiepus iki ausų, išskėtus rankas lyg norėčiau ką apkabint ir bandau dainuot (nepaisant fakto, kad buvau padusus nuo bėgimo), žmonės VISI atsisuka ir keistom išraiškom stebi kurį laiką. Paskui man pasidarė juokinga :D Turėjau mokytis ir sėdėt tam pastate, o aš nuostabiai pabėgiojau. Bent pasikėliau sau nuotaiką visai dienai :D


                                                        Yeah! Jis irgi man pritaria :)

Kaip būti "nefainu"

• Būk negražus, žmonės nenorės su tavim bendrauti.
• Būk gražus, žmonės tau pavydės.
• Būk nevykėlis, žmonės iš tavęs šaipysis.
• Būk sėkmingas, žmonės sakys, kad esi naglas sukčius.
• Būk draugiškas, žmonės sakys, kad esi padlaižys.
• Būk nedraugiškas, žmonės sakys, kad tu nepagydomas pikčiurna.
• Būk plonas, žmonės sakys, kad esi anoreksikas.
• Būk storas, žmonės sakys, kad esi šlykštus ir baisus.
• Būk savimi nepasitikintis, žmonės pasistengs, kad tavo nepasitikėjimas savimi dar labiau padidėtų.
• Būk savimi pasitikintis, žmonės sakys, kad esi pasikėlęs. 
• Būk toks kaip visi, žmonės sakys, kad tu pilka masė.
• Būk išskirtinis, žmonės sakys, kad esi keistuolis.
• Būk protingas, žmonės sakys, kad tu moksliukas.
• Būk ne toks protingas, žmonės sakys, kad tu atsilikėlis.
• Būk geras, žmonės pasinaudos tavo gerumu.
• Būk negeras, žmonės sakys, kad tu skūpas egoistas.
• Būk dvasingas, žmonės įsivaizduos, kad tu dievobaiminga davatka .
• Būk nedvasingas, žmonės įsivaizduos, kad tu apsėstas velnio illuminatis.
• Būk žaismingas, žmonės sakys, kad tu mažvaikis.
• Būk rimtas, žmonės sakys, kad tu nuoboda.
• Būk atsipalaidavęs, žmonės sakys, kad tu apsinešęs.
• Būk įsitempęs, žmonės sakys, kad tu nemoki atsipalaiduot.
• Būk emocingas, žmonės sakys, kad tau hormonų audros.
• Būk be emocijų, žmonės sakys, kad tu poxuistas.
• Būk keliautojas, žmonės, sakys, kad tu vietos nerandanti valkata.
• Būk sėslesnis žmogus, kiti sakys, kad tu namisėda.
• Būk ekstravertas, žmonės sakys, kad tu apsimeti kompanijos siela.
• Būk intravertas, žmonės sakys, kad tu atsiskyrėlis.

Logika? Nėra logikos, tame ir esmė. Išvada: nebūk gal?..

                                                                          After all..

Visur magija

Ji sakė, kad aš trenkta. Ji sakė, kad aš niekam tikus. Cha, man nerūpi. Aš pakankamai laiminga, o ko dar reikia? :D Argi ne laimė svarbiausia? :)
Taip gerai įsijaučiau į paplaukusios pochuistės vaidmenį, kad tokia po mažu tapau?.. :D Gerai, netiesa, kad man viskas nerūpi. Bet, kad esu švelniai paplaukus... nelabai švelniai, tiesa sakant :D Nenustebčiau, jei tuoj pradėčiau matyti vienaragius (kartais matau) :) Bet esu visai laiminga taip gyvendama (nes man suteikė galių švytinčios liepsnelės). Negalėčiau apsimesti "normali". Juk smagiau žmones erzinti ir slėpti tikrą savo suvokimą. Apsimesk durneliu, bet visada išlik gudrus. Muhaha :D Nes aš visur matau magiją. IR TURIU JUMS SVARBIĄ ŽINIĄ: JI EGZISTUOJA.  (Ne, man ne dešimt metų).

Sekmadieniniai pamąstymai

Taip, tai žmogiška - bijoti, jausti skausmą, klysti. Ir tik suprantant kitų skausmą, galima jausti atjautą.
Myliu skausmą, nes tik skausmas gali padėti atrasti tikrą atjautą, tikrą meilę. O kai linksminuosi materialiajai "aš" būna smagu. O siela verkia dėl netikrų draugų, pigios laimės. O kai verkiu, tikroji "aš" pabunda ir ateina supratimas, atjauta ir paprastumas. Visad ieškok to, kas tikra ir paprasta. Neieškok įspūdingos išorės, nes tai - tik nepastovus miražas. Netapk dvasios turistu, nes taip tik blaškysiesi. Pažindamas vieną kelią - pažinsi visus.

                                   ♥

Aš buvau akla. Ir kokiam pasauly buvau įkalinta? Kartais ateidavo trumpi prašviesėjimai. Tas visas "positive thinking" toks absurdiškas dalykas, kad net juokinga. Lyg tai padės? Cha, sėkmės tikint. 
Kažkada galvojau, kad mano persimainymai - asmenybės dvilypiškumas, dabar supratau, kad tai tiesiog mano geresnė versija. Argi nėra juokinga, kiek triukšmo ir veiklos žmonės pripildo savo gyvenimą, kad tik neliktų patys su savimi? :) O man patinka likti pačiai su savimi. Taip, taip, kartais bandau kovoti su realybe ir pagaliau ten grįžti. Bet koks tikslas su ja kovoti, jei visas šitas gyvenimas nėra tikresnis už sapną. 
O anksčiau buvo kitaip. Būčiau juokusis iš savęs (nes buvau tipo "kieta"), na, ir dabar kartais tokia apsimetu prie žmonių, kad pritapčiau. Vaidinu tokią susidomėjusią nesąmonėm ir nepatenkintą kuo nors (gerai, gal ne visada...). Nors taip nėra :) Ir niekada nebuvo... Esu nuostabi aktorė. :)

                                    ♥

Tas YOLO reikalas kartais kenkia vargšams žmonėms. :) Visi tie "gyvenimas - mažytis, nėra ko varžytis" ir t.t. Taip, jis trumpas, bet tai dar nereiškia, kad reikia jį sugadinti. :) O reinkarnacija aš anksčiau netgi tikėjau, o dabar nei tikiu, nei netikiu. Kai ateis laikas (jei ateis laikas) - sužinosiu, o dabar nežinau. Mano žmogiškas protas tam nepasiruošęs. Nors, turbūt, nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa. Sunku tai objektyviai apsvarstyti. Vienas žmogus man pasakė: "Nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa, nes tada gal nepažinočiau tavęs ir negalėčiau būti su tavimi". Bet kokiu atveju, aš esu įsitikinus, kad mes neišnykstame po savo mirties lyg niekur nieko. Neatsiradome iš niekur nieko - nepranykstame kažkur. Mes ir toliau kažkaip gyvename už savo suvokimo ribų. O tas YOLO reikalas tarsi perteikia žinutę, kad daugiau nieko nėra po mūsų mirties. Taip mums gimsta baimė mirti, o taip neturėtų būti... Na, žinoma, kiti supranta šį posakį, kad mes šioje Žemėje gyvename tik vieną kartą. Šiuo atveju nėra teigiama, kad išvis visur tik vieną kartą. Antras variantas galėtų netgi būti apsvarstomas kaip galimai teisingas ir tai jau savaime geriau. Bet, deja, dažniausiai šis posakis suprantamas minėtuoju pirmu atveju, kas yra...liūdna.

                                    ♥

O aš į mirtį ramiai žiūriu - tai juk tik nauja pradžia. Kam reikia pavargusio kūno ir suluošinto proto? Tik į mirtį žiūrėdamas ramiai, pagaliau gali pasakyti, kad esi laisvas. Neturi daugiau prie ko prisirišti. Mano smalsus protas nebijo, priešingai  - jam smalsu. O kas toliau? :) Kelionė vis tęsiasi... Mirtį pasitik taip natūraliai kaip savo seną gerą draugę arba kaip vaikas, puldamas į mamos glėbį.

                                    ♥

Nesitikėjau tokios pabaigos. Verkiau, verkiau, verkiau. Po to atėjo supratimas, kad tai ne pabaiga. Nes viskas visuomet baigiasi laimingai, o jei nesibaigė - tai dar ne pabaiga. Ji mirtį pasitiko tarsi puldama į mamos glėbį, be galo gražiai ir pasiaukojančiai. O jis suprato, kad yra dėkingas jai, nes būdamas su ja tapo tokiu žmogumi. Žmonės yra skirti padėti vienas kitam. Taip, jam buvo labai sunku, visiems mums labai sunku. Bet yra vienas dalykas, kuris išliko ir po mirties - meilė. Kad ir kaip nepakeliama buvo būti šioje Žemėje be jos - tai laikina. Gyvenimas labai trumpas, tarsi žaibo blyksnis. Jis labai greitai pabėgs ir tada jis pasitiks mirtį tarsi puldamas į mylimosios glėbį. Ir jie vėl bus kartu. Nes tai kas tikra - nemiršta. Meilė, žmogaus siela.  
                                                 TO INFINITY AND BEYOND ∞

                                     ♥ 

Knygos

  Dievinu geras knygas. Jei jos būna pakankamai įdomios, galiu ir realybę užmiršti. Išgyvenu viską kartu su veikėjais, o jei kuris numiršta, kartais reikia net savaitės išsiverkti. Bet paskui nusprendžiu, kad čia tik kvaila autoriaus sukurta pabaiga ir pati sau pasirašau tobulą pabaigą :D Na, žinoma, dažniausiai esmė būna ne laimingoje pabaigoje, o pačioje istorijoje. Ir gal ta nelaiminga pabaiga nėra tokia jau nelaiminga? Gal tas anapilin iškeliavęs veikėjas ten laimingesnis? O su tais, kuriuos myli vistiek susitiks kažkada kažkur. Ir galbūt tik ten jų laimė gali būti pilna, nes žemėje tai nelabai įmanoma. Šitaip mąstant visos knygos su laiminga pabaiga :)
  Knygos gali daug išmokyti. Ir kalbu ne tik apie nuobodžius vadovėlius. Nebūna griebti į rankas "kaip tapti laimingu per savaitę" ir panašiai. Ten dažniausiai būna tik smegenų pudravimas. Visas pamokas galima rasti geroje grožinėje literatūroje. Kaip nepasiduoti. Kaip nebijoti. Kaip pasiaukoti už kitus. Kaip vertinti draugystę. Kaip mylėti. Kaip kovoti. Kaip nugalėti blogį. Kaip svarbu yra teisybė. Kaip rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Kaip viskas baigiasi gerai, o jei nesibaigė, tai dar ne pabaiga. Gal ne šiame gyvenime, gal ne žemėje, bet ne pabaiga. Kaip išsiaiškinti užslėptas paslaptis. Ir t.t.

Ok, aš gal baigsiu čia svaigt :D Tiesiog, jei nemėgstat knygų - užjaučiu jus. Nah..neužjaučiu :D

Geros dienos.

30 random (atsitiktinių) faktų apie mane

Nors sakiau, kad daug apie save nerašysiu, vis dėlto nusprendžiau pasidalinti keliais faktais apie save :D

1. Gana greitai būsiu pilnametė (nors kiti pasakytų: negreit dar, turi metelius pasidžiaugt).
2. Padarau kelis pilnus prisitraukimus. Ir šiaip esu pakankamai stipri. Nepasikuklinau.
3. Niekada nebuvau kirpykloj. Per visą gyvenimą. Bet tai dar nereiškia, kad mano plaukai rekordinio ilgio, priešingai - jie gana trumpi. Tiesiog mane vis dar kerpa mama.
4. Beveik nelankiau darželio.
5. Dievinu mandarinus, arbūzus, Earl Grey arbatą, šokoladą ir pelėsinį sūrį.
6. Traumatologiniam skyriuje buvau gal 9 kartus, bet nei vieną kartą nebuvau nieko susilaužius. Visus kartus tiesiog buvau ką nors smarkiai susimušus.  
7. Nei karto negulėjau ligoninėj. Gimdymas nesiskaito, nes gimiau kūdikių namuose.
8. DIEVINU Vandenį. Galėčiau taip pat ramiai gulėti ant nugaros tiek ant grindų, tiek vidury ežero. Mėgstu vandens sportą.
9. Kai buvau maža, mane mama vadindavo ne vardu, o delfinu. Tai buvo mėgstamiausias mano gyvūnas. O dabar mėgstu ABSOLIUČIAI visus gyvūnus, netgi vorus.
10. DIEVINU Gamtą. Labai. Ateityje norėčiau tyrinėt gamtą, nes ofise neišsėdėčiau nei savaitės.
11. Galiu (o gal galėjau? nes jau senokai tai bandžiau) išstovėt ant rankų pusę minutės. Anyway, aš mėgstu įvairius akrobatinius triukus.
12.  Mano mėgstamiausi saldainiai EVER.
13. Skaityti angliškas knygas mėgstu labiau nei lietuviškas. Nes man taip gražiau skamba. Bet tai nereiškia, kad nemėgstu lietuvių kalbos.
14. My Heroes: Queen, The Beatles, Coldplay, Of Monsters and Men, Imagine Dragons, Elvis Presley, Pink Floyd, Nirvana, Michael Jackson, Mumford and Sons, Foje, The XX, Foster The People, Bastille, The Cure, The Kooks, The Who, Ramones, Aerosmith, Kings Of Leon, KISS, AC/DC, Red Hot Chili Peppers, Artic Monkeys, Lana Del Rey, The Lumineers, Tired Pony, Lykke Li, Alphaville, The Roling Stones, Led Zeppelin, Guns N'Roses, Fun., John Mayer, Milky Chance, etc.
15. Nesu gera rašytoja.
16. Paskutinį kartą sirgau LABAI SENIAI.  Praėjusias metais gripu sirgo visa mano šeima, išsiyrus mane. Man ir skiepų nereikia, aš - abnormali.
17. Moku grot pianinu.
18. Kartą mama man koją pervažiavo su mašina. Bet nieko rimto neatsitiko, tik koja buvo truputį patinus.
19. Esu lankius daug įvairių būrelių.
20. Manau, kad be kelionių gyvenimas yra visiškai nuobodus.
21. Kažkada buvau iškritus iš aukšto medžio viršūnės, bet nieko neatsitiko, nes nukritau į krūmą po medžiu. Tik truputį buvau apibraižyta.
22. Mėgstu audras su žaibais.
23. Mėgstu filosofines ir religines knygas.
24. Anksčiau norėdavau numirti.
25. Kažkada buvau prisigėrus kai tėvai buvo netoliese. Bet kiek atsimenu,  jie nesužinojo, nes iškart nuėjau miegot.
26. Kaip jau kažkada minėjau, mano šneka yra humoro (kartais juodo, kartais medinio), ironijos, sarkazmo ir kvailų pokštų mišinys. Beveik nieko nereik priimti rimtai, o jei kartais šneku rimtai - tai greičiausiai būna filosofavimai.
27.  Moku mašiną vairuot nuo 12 metų. Tėtis duodavo su savo mašina pavažinėt miško keliukais.
28. Esu vegetarė (nevalgau žuvies ir mėsos). Beveik nevalgau nesveiko maisto.
29. Man pastoviai atsitinka tokios situacijos, kurios gali nutikt tik man ir Mr.Bean (Bynui). 
30. Esu keista.

Mane įkvėpia liūdesys

Kai esu linksma ir gerai jaučiuosi, dažniausiai net nepagalvoju apie rašymą, o kai esu liūdna - žodžiai liejasi per kraštus. Ir po to lengviau pasidaro, tarsi išsilieju neigiamas emocijas. Tik esu uždara, todėl tas mintis pasilieku sau. O šiame bloge nerašau visko, kas slepiasi pas mane galvoje, nes nenoriu, kad jūs išprotėtumėt :) Nesupraskit neteisingai, aš tikiu, kad dauguma žmonių tai pakeltų, bet nenoriu Jums užkraut savo keistas (kartais kraupias) mintis.
Todėl... Žiūrint iš gerosios pusės, net ir liūdesy bei depresijoj yra kažkas gero. Nustosiu rašyt tik dviem atvejais: jeigu  prarasiu vaizduotę arba tapsiu visiškai laiminga. Tikiuosi, taip nebus. Aš nebūsiu aš.

Ramybės, prašyčiau

Švelniai hiperbolizuotas , bet persmelktas realybės tekstas.

Noriu vienam žmogui pasakyti tiesiai į veidą, bet mano etikos ribos man to neleidžia. Nors gana ryškiai tai parodau užuominomis. PALIK MANE RAMYBĖJ, GYVENK SAVO GYVENIMĄ, O AŠ KAIP NORS IŠGYVENSIU. Prisimazink prie kitų. Vaidink, kaip ir visi jie daro. Parodyk save, vaizduok kažką, nes tik taip išsikovosi kelią į kvailą "elitą". Visiems vadovauk, nepriimk kitų nuomonės. Visuomet skelbk savo neįdomią nuomonę, renkis firminiais rūbais, turėk brangius daiktus. Padlaižiauk, apsimesk draugišku, o už nugaros apkalbinėk. Nevenk ir "kietu" pabūt, pasityčiok iš kitų, parūkyk truputėlį. Priešinga lytis lai būna didžiausias tavo traukos objektas. Na va, dabar tu populiarus. Visai nesunku, ane? Užtat tu dabar labai bendruomeniškas. Pasikelk save į dausas, nes dabar tu labai "nerealus", turi daugybę netikrų draugų, psichotropinės medžiagos yra visai sveikas dalykas mąstant tavo nesveika galva, susiporavimas yra vienas iš svarbesnių tikslų, bet tai negali pranokti šlovės. Nes tai tavo vertybė. O šią mergaitę palik ramybėj, jai patinka jos intravertiškas gyvenimėlis, jos išgyvenimai. Palik šia mergaitę ramybėj, niekada neaiškink jai ką daryti. Nes ji nekenčia, kai kiti jai vadovauja, bet ir pati vadovauti kitiems nemėgsta. Palik ją ramybėj, nes ji pati atsakinga už save. Ech, jau apie save trečiu asmeniu pradėjau šnekėti. Juk aš, pasak mano močiutės, esu karalaitė. Kodėl gi negaliu apie save taip kalbėt?

"Nevykėliai"

Tu neturi teisės kito vadinti nevykėliu. Įkalbėsi į jo vargšę galvelę ir jis tuo patikės. Jis jausis kažkuo blogesnis, visiškai nevertas ir savimi nusivylęs. O tie, kurie laidosi tokiais žodžiais, greičiausiai yra patys kompleksų pilni ir pavydus žmonės. Jei tave taip vadina, reiškia tu konkurentas ir jis tave nori pašalinti iš kelio. NEVER GIVE UP. Nėra visiškų nevykėlių, yra tik visiški tinginiai. Nebūk tinginys, daryk tai, kas tau patinka. Laužyk normas, nepritapk su ta kvaila pilka mase. Neprisileisk per arti žmonių, nes jie praras pagarbą tau. Siek, tobulėk. Bandyk dar kartą, gyvenimas dar nesibaigė. NEBIJOK. Jeigu tu būsi sėkmingas, visada atsiras tavęs nemėgstančių. Bet tu gyvenk beprotiškai, gyvenk linksmai.

Aplinkinių nuomonė ir patyčios

Anksčiau man rūpėdavo aplinkinių nuomonė. Vis kamuodavo mintys: O ką kiti pagalvos? Kaip jie elgsis su manim? Ar jie mane atstums? Bet tai nesvarbu. Turi svajonę, jos siek. Mažiausiai turi rūpėti aplinkinių nuomonė. Vistiek neįmanoma visiems įtikti, pilna šiame pasauly pavyduolių. Kas dedasi jų galvoj, nėra mano reikalas. O kaip nori, taip tegul elgiasi tie žmonės. Bet iš manęs tyčiotis niekas nedrįsta, nes aš tiesiog nenusileisčiau. Atsikirtinėt tobulai išmokau, jei reiktų ir fiziškai galėčiau apsigint. O ką už akių šneka nėra svarbu. Nors, tiesa sakant, nieko nepadariau tokio, iš ko galima būtų tyčiotis. Su dauguma žmonių elgiuosi taip, kaip jie su manimi - šaltai. Kaip žinome, tokie puikiai pritampa šiuolaikinėje visuomenėje tarp paauglių. Nesu aš tokia, čia tik mano apsauginis skydas. Bet pastaruoju metu, net jaučiu malonumą durnai elgdamasi. Argi nėra smagu apgaudinėti žmones, kad esi beprotė ir tokiu būdu juos linksminti? :D Man taip patinka stebėti jų išraiškas ir paskui kvatoti. Gal vis dėlto dėl beprotės net nereikia apgaudinėti. Bet kuriuo atveju, iš manęs galima visko tikėtis.
Sunkiausia tiems "geručiams angelėliams", kurie niekuomet negali sulaužyti nei vienos taisyklės ir būna kliūtis ir dažnai patyčių objektams. Nors narkomanams būti ne kažką geriau, ir iš jų tyčiojamasi. "Kieti" arba "populiarieji" dažniausiai būna yra tie, kurie pradeda patyčias. Nes tai jiems yra smagu. Apgailėtina. O tokiems visada besijuokiantiems bepročiams, kurie gyvena savam pasauly ir jiems nusispjaut į kitų nuomonę yra visai gerai. Išbandyta ši rolė.

Išgyvenkit. Juokitės.

Lapkritis ir mano keistenybės

Lapkritis visada buvo mano nemėgstamiausias mėnuo. Šalta, lyja, dar nėra sniego, jokių nuotykių... Užtat gruodis dažniausiai būna tobulas! Todėl jau pradėjau kambarį puošti kalėdinėmis dekoracijomis - apsimesiu, kad nėra lapkričio. Nesąmonė, bet ką padarysi :D Mokaisi, dar kažką paveiki, miegi. Rutina. Bet man neliūdna. Turbūt didžiausias mano talentas yra apsimesti keista ir juokinga. Savo draugų paklausiau, kokia mano geriausia savybė. Beveik visi jie atsakė, kad esu LABAI linksma ir visada moku prajuokinti žmones ir šiaip esu labai pozityvus žmogus. Deja, beveik viskas būna smagus spektaklis, kuomet man patinka elgtis juokingai. Man nesvarbu, ką kiti pagalvos, svarbu - kad visi linksmi. O tik keli žmonės žino mano kitą pusę, kuri gali verkti per naktis.

O dabar nuotaikos pakėlimui, mano pastarojo mėnesio feilų sąrašiukas (tų, kuriuos galėjau atsiminti):

• Nueinu į baseiną. Kaip visada tobulai paplaukioju. Išeinu visa šlapia, nueinu prie veidrodžio pažiūrėti kaip atrodau, raktelį pasidedu prie kriauklės. Bet... po kelių minučių jis įkrinta į kriauklę, o ten, kaip tyčia, nėra grotelių, dengiančių kriauklės vamzdį. Taip į vamzdį patenka mano galimybė persirengti sausus rūbus. Logiškai mąstantis žmogus nueitų pasakyti darbuotojams apie tai. Ką darau aš? Pažvengiu geras 10 min., vėliau kažkokiu būdu atsuku vamzdį, pasiimu raktelį ir sudedu vamzdį atgal. Pabandau paleisti vandenį ir pažiūrėti kaip veikia mano sumontavimas. Deja, vanduo trykšta fontanu. O aplinkiniai juokiasi, nes prieš tai aš rimtu veidu pasakiau, kad esu mechanikė. Greitai pasišalinu iš įvykio vietos.
• Einu gatve ir pamatau draugę. Ji įlipa į troleibusą, aš bėgu iš paskos ir šaukiu: "Palauk!'' Pasipiktinus pasiveju ją ir linksmu tonu garsiai paklausiu: "Kodėl manęs nepalauki?" Deja, atsisuka ne draugė, o tokią pačią striukę turinti buvusi mokytoja. Aš pradedu jos klausinėti, kaip ji gyvena ir apsimetu, kad norėjau labai su ja susitikti. Tikiuosi daugiau jos gyvenime nesusitiksiu.
• Einu su 8 metų pussesere į kiną. Ten netikėtai susitinku savo vaikystės draugą. Po kino dar visi pavaikštom po miestą, kai staiga pribėga kažkokia bobutė ir pradeda šaukti: "Kokie dabar laikai! Tokie jauni ir jau vaikų prisidarė!" Puskė keistu žvilgsniu stebi bobutę, aš nevaldomai pradedu juoktis, o draugas praneša: "Ponia, Jūs gal juokaujate, šita mergina yra visiškai išprotėjus, man tik gaila vargšės jos pusseserės, todėl sutikau jas palydėti ir pažiūrėti ar ši beprotė nepadarė blogos įtakos mergaitei". Vėliau jis mirė nuo mano rankos.

Gamtos vaikas

Užaugau gamtos apsupty, beveik nelankiau darželio. Vis dar atsimenu tas senas geras dienas, kai su močiute vos tik prašvitus eidavom stebėt gamtos. Ji žinodavo kiekviena augalą, gyvūną. Tuomet mat atrodė, kad ji moka ne tik gyvūnų, bet ir medžių kalbą... nors, tiesa sakant, ir dabar man taip atrodo. Laukuose, miškuose, ežeruose jaučiausi lyg savo namuose. Barbės, mašinėlės ar kompas man tada neegzistavo. Buvo ką veikti ir be žaislų... Dažniausiai žaisdavau su savo vaizduote. Dar labai mėgdavau stebėti žvaigždes, turėjau žvaigždynų atlasus, kuriais remdamasi kiekvienam šviesuliui danguj ieškojau pavadinimo. Ech, geri laikai...


O kas dabar? Nežinau.

Kai pradėjau eiti į pradinę, vis labiau pradėjau panašėti į "normalius" vaikus. Pradėjau žaisti su žaislais, susiradau draugų, sėdėdavau didžiąją dalį dienos uždaryta ankštoje patalpoje, mokiausi sausą teoriją. Užėmiau savo laiką krūva būrelių ir prisidėjau prie nuolat skubančių žmonių būrio. Prasidėjo kvailos intrigos bendraamžių tarpe. Atsirado mano mylima pora: kompiukas ir intikas. Į lauką vis rečiau išeinu. Bet blogiausia... Nebematau žvaigždžių. Na, taip, mieste jos nelabai matosi, bet ne tik dėl to. Mano akys dabar žvaigždes mato tik per rūką, kuris labai skiriasi nuo to mintyse išlikusio vaizdo. Na, žinoma, kai užsidedu akinius vėl matau. Bet jau ne taip, jau akys sugadintos. Civilizacija mane prisijaukino ir pasiglemžė. Užtat dabar aš "normali".

90-tieji

Gimiau 90-tųjų dešimtmetį Ir, tiesa pasakius, iš dalies džiaugiuosi, kad gimiau šį laikotarpį. Kad ir kaip svajočiau, kad ir kiek galėčiau paaukoti dėl bilieto į Queen koncertą, puikiai suprantu, jei būčiau gimusi Lietuvoje (Sovietų Sąjungoje), tai būtų neįmanoma. Tuomet turėčiau keisti ir šalį.  Bet yra kaip yra, nesuspėjau nei su gėlių vaikų, nei su senojo gerojo roko metais. Nors kalbant apie Lietuvą, nėra taip jau blogai, juk esame laisvės vaikai. Kad ir kiek žmonės šnekėtų, kad prie Sovietų buvo geriau, manęs neįtikins. Dabar irgi nėra tobula, visi tik burba dėl valdžios, bet užtat nėra Geležinės uždangos ir galit dingt kur norit. Ir šiaip nėra pasaulinio karo, bombos virš galvų neskraido, nesušaudo už gimtosios kalbos vartojimą.

Kalbant apie prisiminimus...

Sąrašas dalykų, kurių pasiilgau ir kurie man asocijuojasi su 90-taisiais ir vaikyste:

• senoji geroji animacija
• kiti nerealus filmukai, o ne kažkokios smalsutės Doros and stuff
• stalo ir lauko žaidimai
• palapinės iš dekių
• vaizduotė
• nuoširdus įsitikinimas, kad Magija egzistuoja
• tikėjimas Kalėdų Seneliu ir jo išnaudojimas
• tada pasaulis atrodė visai graži vieta
• įsitikinimas, kad kai užaugsiu bus labai kietai, būsiu galinga, nieko nebijosiu ir turėsiu gražų princą
• toks dalykas kaip internetas man išvis neegzistavo
• kai viskas buvo paprasta
• nereikėjo nei maisto, nei miegot, nei šilumos, svarbu buvo tik laukas ir draugai
• gebėjimas užmegzti pokalbį ir susidraugauti su bet kokiu žmogumi, nesvarbu kiek jam metų
• kitokie nei dabar saldainiai ir kramtomoji guma
• visas problemas galėjo išspręsti vienas žmogus - Mama
• meeedžiai, gamta, laukai, miškai, pasivaikščiojimai, gyvūnų stebėjimai (užaugau gamtos apsupty)

Ateitis ir Vėlinės

Šiandien susimąsčiau, ką noriu veikti gyvenime. Ogi nieko. Šiuo metu neturiu jokių svajonių susijusių su kokia nors profesija. Išvis aš nenoriu jokios profesijos, nieko rimto dirbti. Iš aplinkinių tik girdžiu: "negali nieko neveikt, turi įstoti į universitetą, įgauti profesiją ir užsitikrinti gerą materialinę padėtį". Aha, tik kažkaip jie patys taip gyvendami nėra laimingi. Nors koks skirtumas, laimingas tu ar ne. Gal vieniem patinka būt nelaimingiem ir save skriausti. Svarbu, kad jiems taip gerai. Bet jau nukrypau nuo temos. Nusprendžiau, jei dabar neturiu jokių planų ir svajonių, tai anksčiau tikrai turėjau daug svajonių! Kodėl gi neišpildžius vaikystės svajonės, jei dabar esu be fantazijos? Susiradau savo senus laiškus ir piešinius, sukurtus linksmais pradinės metais, ir ieškojau įkvėpimo. Galvojau rasiu kažką normalaus, bet eilinį kartą save nuvyliau. Beveik visi šedevrai buvo išpuošti mielais padarais ir rutuliais. Užrašas viršuje skelbė: "BŪSIU POKEMONŲ MEISTRĖ". Hell yeah! Gal dar egzistuoja tas kompiuterinis Pokemonų žaidimas? Tada kažkuria prasme galėčiau tapt pokemonų meistrė, bet dauguma žmonių greičiau mane pavadintų noulaifere.
O jei rimčiau, tai žiūrėsiu, kur mane gyvenimas nuves. Nes koks skirtumas, gyvenu dabartimi. Ką veikiu dabartyje? Na, techniškai, šiuo metu valgau ir rašau, neseniai grįžau iš kapinių. Beje, labai gražu ten. Aplink tamsu, o ten labai daug švieselių (žvakučių). Taip magiškai atrodo.
Ramių Vėlinių, žmonės.