Myliu skausmą, nes tik skausmas gali padėti atrasti tikrą atjautą, tikrą meilę. O kai linksminuosi materialiajai "aš" būna smagu. O siela verkia dėl netikrų draugų, pigios laimės. O kai verkiu, tikroji "aš" pabunda ir ateina supratimas, atjauta ir paprastumas. Visad ieškok to, kas tikra ir paprasta. Neieškok įspūdingos išorės, nes tai - tik nepastovus miražas. Netapk dvasios turistu, nes taip tik blaškysiesi. Pažindamas vieną kelią - pažinsi visus.
♥
Aš buvau akla. Ir kokiam pasauly buvau įkalinta? Kartais ateidavo trumpi prašviesėjimai. Tas visas "positive thinking" toks absurdiškas dalykas, kad net juokinga. Lyg tai padės? Cha, sėkmės tikint.
Kažkada galvojau, kad mano persimainymai - asmenybės dvilypiškumas, dabar supratau, kad tai tiesiog mano geresnė versija. Argi nėra juokinga, kiek triukšmo ir veiklos žmonės pripildo savo gyvenimą, kad tik neliktų patys su savimi? :) O man patinka likti pačiai su savimi. Taip, taip, kartais bandau kovoti su realybe ir pagaliau ten grįžti. Bet koks tikslas su ja kovoti, jei visas šitas gyvenimas nėra tikresnis už sapną.
O anksčiau buvo kitaip. Būčiau juokusis iš savęs (nes buvau tipo "kieta"), na, ir dabar kartais tokia apsimetu prie žmonių, kad pritapčiau. Vaidinu tokią susidomėjusią nesąmonėm ir nepatenkintą kuo nors (gerai, gal ne visada...). Nors taip nėra :) Ir niekada nebuvo... Esu nuostabi aktorė. :)
♥
Tas YOLO reikalas kartais kenkia vargšams žmonėms. :) Visi tie "gyvenimas - mažytis, nėra ko varžytis" ir t.t. Taip, jis trumpas, bet tai dar nereiškia, kad reikia jį sugadinti. :) O reinkarnacija aš anksčiau netgi tikėjau, o dabar nei tikiu, nei netikiu. Kai ateis laikas (jei ateis laikas) - sužinosiu, o dabar nežinau. Mano žmogiškas protas tam nepasiruošęs. Nors, turbūt, nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa. Sunku tai objektyviai apsvarstyti. Vienas žmogus man pasakė: "Nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa, nes tada gal nepažinočiau tavęs ir negalėčiau būti su tavimi". Bet kokiu atveju, aš esu įsitikinus, kad mes neišnykstame po savo mirties lyg niekur nieko. Neatsiradome iš niekur nieko - nepranykstame kažkur. Mes ir toliau kažkaip gyvename už savo suvokimo ribų. O tas YOLO reikalas tarsi perteikia žinutę, kad daugiau nieko nėra po mūsų mirties. Taip mums gimsta baimė mirti, o taip neturėtų būti... Na, žinoma, kiti supranta šį posakį, kad mes šioje Žemėje gyvename tik vieną kartą. Šiuo atveju nėra teigiama, kad išvis visur tik vieną kartą. Antras variantas galėtų netgi būti apsvarstomas kaip galimai teisingas ir tai jau savaime geriau. Bet, deja, dažniausiai šis posakis suprantamas minėtuoju pirmu atveju, kas yra...liūdna.
♥
O aš į mirtį ramiai žiūriu - tai juk tik nauja pradžia. Kam reikia pavargusio kūno ir suluošinto proto? Tik į mirtį žiūrėdamas ramiai, pagaliau gali pasakyti, kad esi laisvas. Neturi daugiau prie ko prisirišti. Mano smalsus protas nebijo, priešingai - jam smalsu. O kas toliau? :) Kelionė vis tęsiasi... Mirtį pasitik taip natūraliai kaip savo seną gerą draugę arba kaip vaikas, puldamas į mamos glėbį.
♥
Nesitikėjau tokios pabaigos. Verkiau, verkiau, verkiau. Po to atėjo supratimas, kad tai ne pabaiga. Nes viskas visuomet baigiasi laimingai, o jei nesibaigė - tai dar ne pabaiga. Ji mirtį pasitiko tarsi puldama į mamos glėbį, be galo gražiai ir pasiaukojančiai. O jis suprato, kad yra dėkingas jai, nes būdamas su ja tapo tokiu žmogumi. Žmonės yra skirti padėti vienas kitam. Taip, jam buvo labai sunku, visiems mums labai sunku. Bet yra vienas dalykas, kuris išliko ir po mirties - meilė. Kad ir kaip nepakeliama buvo būti šioje Žemėje be jos - tai laikina. Gyvenimas labai trumpas, tarsi žaibo blyksnis. Jis labai greitai pabėgs ir tada jis pasitiks mirtį tarsi puldamas į mylimosios glėbį. Ir jie vėl bus kartu. Nes tai kas tikra - nemiršta. Meilė, žmogaus siela.
TO INFINITY AND BEYOND ∞
♥
TO INFINITY AND BEYOND ∞
♥
No comments:
Post a Comment