Gamtos vaikas

Užaugau gamtos apsupty, beveik nelankiau darželio. Vis dar atsimenu tas senas geras dienas, kai su močiute vos tik prašvitus eidavom stebėt gamtos. Ji žinodavo kiekviena augalą, gyvūną. Tuomet mat atrodė, kad ji moka ne tik gyvūnų, bet ir medžių kalbą... nors, tiesa sakant, ir dabar man taip atrodo. Laukuose, miškuose, ežeruose jaučiausi lyg savo namuose. Barbės, mašinėlės ar kompas man tada neegzistavo. Buvo ką veikti ir be žaislų... Dažniausiai žaisdavau su savo vaizduote. Dar labai mėgdavau stebėti žvaigždes, turėjau žvaigždynų atlasus, kuriais remdamasi kiekvienam šviesuliui danguj ieškojau pavadinimo. Ech, geri laikai...


O kas dabar? Nežinau.

Kai pradėjau eiti į pradinę, vis labiau pradėjau panašėti į "normalius" vaikus. Pradėjau žaisti su žaislais, susiradau draugų, sėdėdavau didžiąją dalį dienos uždaryta ankštoje patalpoje, mokiausi sausą teoriją. Užėmiau savo laiką krūva būrelių ir prisidėjau prie nuolat skubančių žmonių būrio. Prasidėjo kvailos intrigos bendraamžių tarpe. Atsirado mano mylima pora: kompiukas ir intikas. Į lauką vis rečiau išeinu. Bet blogiausia... Nebematau žvaigždžių. Na, taip, mieste jos nelabai matosi, bet ne tik dėl to. Mano akys dabar žvaigždes mato tik per rūką, kuris labai skiriasi nuo to mintyse išlikusio vaizdo. Na, žinoma, kai užsidedu akinius vėl matau. Bet jau ne taip, jau akys sugadintos. Civilizacija mane prisijaukino ir pasiglemžė. Užtat dabar aš "normali".