Lapkritis ir mano keistenybės

Lapkritis visada buvo mano nemėgstamiausias mėnuo. Šalta, lyja, dar nėra sniego, jokių nuotykių... Užtat gruodis dažniausiai būna tobulas! Todėl jau pradėjau kambarį puošti kalėdinėmis dekoracijomis - apsimesiu, kad nėra lapkričio. Nesąmonė, bet ką padarysi :D Mokaisi, dar kažką paveiki, miegi. Rutina. Bet man neliūdna. Turbūt didžiausias mano talentas yra apsimesti keista ir juokinga. Savo draugų paklausiau, kokia mano geriausia savybė. Beveik visi jie atsakė, kad esu LABAI linksma ir visada moku prajuokinti žmones ir šiaip esu labai pozityvus žmogus. Deja, beveik viskas būna smagus spektaklis, kuomet man patinka elgtis juokingai. Man nesvarbu, ką kiti pagalvos, svarbu - kad visi linksmi. O tik keli žmonės žino mano kitą pusę, kuri gali verkti per naktis.

O dabar nuotaikos pakėlimui, mano pastarojo mėnesio feilų sąrašiukas (tų, kuriuos galėjau atsiminti):

• Nueinu į baseiną. Kaip visada tobulai paplaukioju. Išeinu visa šlapia, nueinu prie veidrodžio pažiūrėti kaip atrodau, raktelį pasidedu prie kriauklės. Bet... po kelių minučių jis įkrinta į kriauklę, o ten, kaip tyčia, nėra grotelių, dengiančių kriauklės vamzdį. Taip į vamzdį patenka mano galimybė persirengti sausus rūbus. Logiškai mąstantis žmogus nueitų pasakyti darbuotojams apie tai. Ką darau aš? Pažvengiu geras 10 min., vėliau kažkokiu būdu atsuku vamzdį, pasiimu raktelį ir sudedu vamzdį atgal. Pabandau paleisti vandenį ir pažiūrėti kaip veikia mano sumontavimas. Deja, vanduo trykšta fontanu. O aplinkiniai juokiasi, nes prieš tai aš rimtu veidu pasakiau, kad esu mechanikė. Greitai pasišalinu iš įvykio vietos.
• Einu gatve ir pamatau draugę. Ji įlipa į troleibusą, aš bėgu iš paskos ir šaukiu: "Palauk!'' Pasipiktinus pasiveju ją ir linksmu tonu garsiai paklausiu: "Kodėl manęs nepalauki?" Deja, atsisuka ne draugė, o tokią pačią striukę turinti buvusi mokytoja. Aš pradedu jos klausinėti, kaip ji gyvena ir apsimetu, kad norėjau labai su ja susitikti. Tikiuosi daugiau jos gyvenime nesusitiksiu.
• Einu su 8 metų pussesere į kiną. Ten netikėtai susitinku savo vaikystės draugą. Po kino dar visi pavaikštom po miestą, kai staiga pribėga kažkokia bobutė ir pradeda šaukti: "Kokie dabar laikai! Tokie jauni ir jau vaikų prisidarė!" Puskė keistu žvilgsniu stebi bobutę, aš nevaldomai pradedu juoktis, o draugas praneša: "Ponia, Jūs gal juokaujate, šita mergina yra visiškai išprotėjus, man tik gaila vargšės jos pusseserės, todėl sutikau jas palydėti ir pažiūrėti ar ši beprotė nepadarė blogos įtakos mergaitei". Vėliau jis mirė nuo mano rankos.