Laimė

  Turtai, šlovė, valdžia, materialios gėrybės, nesveiko grožio kultas, nelaiminga meilė, pažeminimas. Kančia, kančia. Apsisprendimai mirti. Bet vis tiek pinigai, purvina šlovė ir visos kitos nesąmonės mus vilioja. Kas viso to "gėrio" mus priverčia norėti? Na, kažkiek žmonių sakytų, kad visuomenė ir pigi reklama, kuri kaip blizgus saldainio popierėlis vilioja žadėdama laimę. Vedos teigia, kad tai materialios gamtos gunos (o tiksliau - aistros guna), kurios mus priverčia to trokšti. Beje, pagal Vedas yra išeitis - patekti į dvasinį pasaulį, esą tik taip galima išsivaduoti iš gunų įtakos. Budistai pasakytų, kad tai užburtas samsaros ratas, iš kurio galima išsivaduoti grąžinus protą į Jo Prigimtį arba kitaip - pasiekus Nušvitimą. Krikščionys greičiausiai teigtų, kad visos kančios mums kliūva dėl gimtosios ir kitų nuodėmių. Bet vėlgi, jie sakytų, kad yra išeitis - mirus patekti į dangų. Pagonys turbūt ką nors paaukotų, kad išsivaduotų iš savo kančių ir nelaimių. O visa ta popsinė literatūra (tos knygos "kaip tapti laimingu" ir pan.), kurios neva turi sėkmingo gyvenimo receptą, tai jau "tikrai" padės pasiekti laimę. Filosofija vėl kitas dalykas. Ten kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. O laimės ir atsakymų nėra. Ir taip toliau... Kitos religijos, kurios kalba apie tą patį. Transcendencijos kelias. Burtininkai, visokie apsišaukėliai ekstrasensai. Sektos. Daugybė versijų, knygų, nuomonių apie laimę, žmogų, materialų pasaulį.
  Mums reikia vis daugiau materialinių gėrybių, neužtenka to, ką turime. Reikia dar ir dar, o jeigu pasiseks ir pasieksi savo išsvajotą  "laimę", tu norėsi būt laisvas. Tuomet greičiausiai pagaliau suvoksi, kad viso to negalėsi nusitempt su savim į prakeiktą karstą.
  Ir žinot ką? Po visų ne vienerius metus trukusių ieškojimų, laimės neradau nei daiktuose, nei pripažinime, nei popsinėj literatūroj nei religijose, nei filosofijoj (tiesa, religija ir filosofija man LABAI padėjo einant keliu į Laimę). Bet vistiek, gyvenime raudau savo trapią Laimę, kuri bet kada gali sudužti. Bet kelionė dar nesibaigia. Dar laukia daug nuotykių, ieškojimų, meilių, kančių, klaidų, džiaugsmo akimirkų ir net pažiūrų pakeitimo. Kelias vis vingiuoja tolyn...


 Pabaigai: nuoširdžiai linkiu visiems rasti atsakymą į klausimą "kas yra tikroji laimė?" ir būti laimingais.

Dievinu rūką ir savaitgalius

  Kelio jau nebesimato. Viską aplinkui apsupo migla. Odą gelia šaltas oras, o vos patekėjusios rudeninės saulės spinduliai nešildo. Batai jau permirko nuo rasotos žolės.  Kūnas po truputį sustingsta iš šalčio, bet eiti atgal nesiruošiu. Nėra kur skubėti, į tą kvailą įstaigą juk nereikia šeštadieniais. Prieinu miško pakraštį ir įsiropšiu į pirmą pasitaikiusį medį. Žvelgiu į tolį, bet beveik nieko nematyti. Tik balta spalva, žolė, medis ir dangus. Viskas skendo rūke. Duodu laisvę vaizduotei, kuri jau baigia sužlugti nuo sauso informacijos kalimo. Kiekvienas garsas, kvapas kažką pasako. Staiga pajaučiu, kad  kažkas artinasi. Sulaikau kvėpavimą ir laukiu. Girdžiu tylius žingsnius, padažnėja širdies ritmas. Iš už krūmo išlenda atklydusi laputė. Pradedu nevaldomai juoktis iš savęs. O lapė tik išsigąsta manęs ir dingsta vėl.
  Nusprendžiu, kad jau laikas grįžti. Nenoriu, kad kas manęs pasigestų, o ir vaizduotė jau per daug įsižaidė...

Kažkokia diena (nesiryžtu jos vadinti sušikta)

  Sėdžiu. Jaučiuosi tarsi uždaryta toje ankštoje patalpoje, o akys žvelgia pro langą kažkur į tolį... Pamatau paukštį, stebiu daugų, debesis, ištyrinėju civilizacijos požymius - šaligatvį, namus, skubančius žmones. Atitraukia pakeltas balsas. Dar vienas moralas skirtas keliems žmonėms už Juoką. Pakeliu akis ir įdomiai stebiu. Visai nebloga scena.
  Darbai, dar daugiau darbų, bet palaukit... dar ne viskas! Dar pamiršau paminėti kelis darbus."Ėch, susitaikyk"-sakau sau. Nes privalau. Mokausi, nes privalau, dirbu, nes privalau, moku mokesčius, nes privalau, išeinu į pensiją, nes privalau, prisitaikau prie visų, nes privalau, gyvenu, nes Privalau. Kito kelio nėra. Gimiau, nes privalėjau.
  Kokie tie žmonės mieli ir geri, bet svetimi. Taip, visi 25.
  Aš vėl ignoruojama. Nežinau, kaip tai pavadinti? Ach, prisiminiau, dar viena paauglių ypatybė (nors ne tik paauglių). Bandau kažką šnekėt - beprasmiškai, sulaukiu tik pikto ir atšiauraus "ko nori?". Mano žodžiai neprasiskverbs pro tas emocijų ir vaidinimo sienas. Na, jei taip jai geriau, man irgi tuomet geriau dėl to žmogaus. Bet jei tai principai ir kaprizai - tuomet tiesiog juokinga. Tik vieno nesuprantu... Kaip elgtis, kad neužgauti nei kito, nei savęs? Gavosi taip, kad man šiek tiek pasisekė. Girdžiu prašymą: "apsikeiskim, davai, nu". Atsakau: "ne...nepyk, man tiesiog taip pakliuvo". Jos atkirtis buvo trumpas: "šiknė", po to sekė ignoravimas. Problema savanaudiškume. Tai buvo savanaudiška iš mūsų abiejų pusių. Bet jeigu man pasisekė, ką tuomet daryti? Nusileisti? Taip, galėčiau, bet tuomet visi man ant galvos užliptų. Taip ir toliau esu tokia sušikta debilė egoistė. O aš nenoriu skaudinti nei savęs, nei kitų. Tiesą sakant, šita situacija yra visiškai juokinga ir vaikiška. Ar taip elgiasi tikri draugai? Ar verta pyktis dėl tokių niekų? Net absurdiška. Nors yra ir gerųjų pusių (iš dalies): man patinka analizuoti paprastas gyvenimiškas situacijas, net ir dėl tokių smulkmenų atsiradusius konfliktus. Tikra "palaima" po religijos filosofijos.
  Dar turėjau nueiti su tuo žmogumi ir draugais pasivaikščiot, o paskui į vieną renginį. Bet einu į priešinga pusę. Išgirstu savo vardą. Atsisuku ir pasakau, kad manęs vienas žmogus turbūt nepageidauja. O man ramiai atsako: "aš tiesiog neturiu tau ką pasakyti". Man nieko kito nelieka, kaip palikti tuos mielus žmogelius ramybėje.
  Pėdinu takeliu. Ai, taip, kur baigiau... paukščiai, lapai, debesys, civilizacijos požymiai. Bet kažkodėl vis tiek skauda.

Na va, kokia paprasta diena, o aš tokį tekstą parašiau. Tai turbūt vadinama Įkvėpimu. :)))
Dabar gerosios naujienos! Juk penktadienis :))) Gero savaitgalio, mielieji! ;D

Love?..

  Ar gali pamiršti žmogų? Ar gali pamilti dar kartą? Manau, atsakytumėt į šiuos klausimus skirtingai. Bet kol to nepatyrei, niekuomet nesuprasi...
  Vis dėlto, tiek daug šia tema sukurta filmų, dainų, knygų. Todėl, drįsčiau teigti, kad žmonės kartais tai per daug sureikšmina. Jei meilės pastatomos į pirmą vietą, kai viskas pasibaigia nelaimingai, tu daugiau nebematai gyvenimo džiaugsmo. O džiaugtis gyvenimu reikia nepaisant to, kas šalia tavęs (lengva pasakyti). Meilė gali ateiti, gali ir praeiti. Dauguma sugeba pamilti dar kartą ir toliau laimingai gyvena. Taip, kad jei jums nepasisekė,  tai dar nereiškia pasaulio pabaigos.
  "O meilė be atsako "-sakysite jūs-"ne ką mažiau skaudina (kalbama apie Meilę, o ne šiaip simpatiją ar susižavėjimą)." Bet juk yra ir gerųjų pusių - nebūsite įskaudinti. "Na, žinoma, koks dar įskaudinimas, jei visą laiką skauda?"-prieštarausite jūs. Bet taip vis tiek lengviau. Jei "neturi" to žmogaus, tai ir paleisti nereik (nekalbu apie užmiršimą), nėra tų atsiminimų. O gal ir tas žmogus nėra toks tobulas kaip jūs idealizuojate? Juk greičiausiai jo/jos net gerai nepažįstate.
  Kad ir ką parašiau, kad ir kaip tai optimistiškai skambėtų. Lengviau parašyti - sunkiau padaryti. Būna, kai tu tiesiog nieko negali padaryti savo jausmams. Ir rašyk ką nori, tu myli ir viskas...

Elgtis kaip vaikui

  Kartais taip norisi kvailiot ir elgtis nerūpestingai kaip vaikui. Bet aplinkiniai vis sako: "Kiek tau metų? Turėtum brandžiau elgtis, rimtesnė būt." Nenoriu būt rimta. Man per nyku. Galiu būt liūdna ir besijuokianti išorėje arba tiesiog laiminga. Noriu daryt nesąmones ir man nerūpi nei pasekmės, nei kitų nuomonė. Bet argi elgtis kaip vaikui yra taip jau blogai? Taip, taip, tai - nesąmonė, tai jau girdėjau. Bet vis tiek, kas čia blogo? Jūs pasakysit - suaugę (arba beveik suaugę) turit elgtis kaip suaugę. Bet juk maži vaikai moka džiaugtis gyvenimu. Tuo jie ir pranašesni už suaugusius, kurie vaidina rimtus. Dar reikėtų atskirti tokį dalyką - viena reiškia elgtis kaip vaikui, kita - mąstyti kaip vaikui. Kartais aš irgi norėčiau statyti smėlio pilį ir galvot vien tik apie tą tvirtovę. O dabar vaizdas toks: tu statai pilį, į tave žiūri mažiausiai dešimt žmonių, tu džiaugiesi pilimi, bet iš galvos negali išmesti visų tų nesąmonių. Toks jausmas, kad turi kažkur skubėti, kažko siekti, stengtis, negali net atsipalaiduoti. Taip skubinama ir dingta Vaikystė.

Kaip gyvenu pastarosiomis dienomis

  Man anksčiau labai nepatiko važiuot viešuoju transportu. O dabar, netgi galiu pasimėgauti važiuojant troleibusu, autobusu. Ypač kai daug žmonių būna. Sau šypsausi, stebiu kiekvieno išraiškas, emocijas, veido bruožus. Ir negaliu atsistebėti, kokie visi skirtingi ir įdomūs. Kartais slapčia jiems linkiu laimės.
  O kai nebūna nuotaikos, tiesiog paskęstu savo mintyse ir tie žmonės tarsi pradingsta. Tuomet jau nelabai rūpi, ar kas šalia yra...

                                                                       ***
  Net mokykla atrodo visai pakenčiama, tarsi savotiškas išsigelbėjimas. Ji mane atitraukia nuo TŲ minčių . Tuomet aš normali paauglė, elgiuosi normaliai, kalbu apie "nieką" ir gan nuobodžiai.  Kartais netgi galiu galvoti normaliai. Ten esu tarsi kitoks žmogus. Tokia nerūpestinga ir linksma paauglė.

                                                                       ***

  Paskutiniu metu vis dažniau apimdavo Tiesos ilgesys. Toks beprotiškas... Nežinau, ar dėl susiklosčiusios situacijos, ar dėl vėl paimtų filosofinių knygų į rankas.

                                                                       ***

  Mielas Kažkas, visi Tave vadina skirtingai. Nežinau, kokį Tau vardą išrinkt. Kad tu egzistuoji arba ne, aš teigti vėlgi negaliu. Bet AČIŪ Tau (jei Tu vis dėlto egzistuoji) už mano šeimą, draugus. Geresnių nei prašyt nereikėjo (nepaisant fakto, kad net ir jų lieku nesuprasta, bet nieko tokio, su tuo aš jau susitaikiau). Tik vienas bet... Manau, kad aš to nenusipelniau.

Lekiam

  Laikas eina eina... Mes vis skubame ir skubame... Net nesimato galo mūsų darbams, reikalams, visuomet turime kažką nuveikti, negalime leisti sau atsipūsti. Dažniausiai net negalvoji ar nori ten eiti, dirbi, bet tai darai, nes privalai. Bet ar išites privalai daryti tai, ko iš tavęs tikisi aplinkiniai? O gal geriau atsižvelgti į tai, ką tu privalai savo atžvilgiu? Tu privalai būti laimingas ir daryti tai, kas tau suteikia laimės (žinoma ir į kitų laimę derėtų atsižvelgti). Ar bent susimąstome, kam švaistome savo brangų laiką? Apkalboms, kerštui ir dar kokiems bereikšmiams darbams?
  Na, bet lengva pasakyti - sunku padaryti. Kartais taip pamąstome, o paskui vėl grįžtame prie senų įpročių. Keisti kažką (daugumai mūsų) juk taip nesinori... O laikas nestovi, kiekvienam išmus savo valanda.

Beprotė? :D

  Taigi, štai ir aš. Žmogelis, kurio nuomonė gali keistis žaibišku greičiu. Bet jeigu aš užsibrėžiu tikslą (kuris man atrodo svarbus), tuomet nepasiduosiu, kol nepasieksiu savo. O kas liečia nuotaikias, tai jos taip pat gali keistis šviesos greičiu - nuo visiško liūdesio iki vos ne euforijos (tokios nuotaikų kaitos, mano atveju, nesusiję su paauglyste, tokia buvau visą gyvenimą - kiek save galiu prisimint). Aš pati irgi ganėtinai greitai keičiuosi, kartais pagalvoju, kad pati neatpažinčiau to žmogaus, kuris buvau prieš kelis metus.
  Man vis reikia naujovių, negaliu pakęsti rutinos, monotonijos. Ramiai ir paprastai gyventi man greitai pasidaro nuobodu. Reikia nuotykių, iššūkių. O jeigu visiškai nuobodu pasidaro - pasielgiu beprotiškai, kad tik kas nors įvyktų.  Arba tiesiog galiu sukurti konfliktinę situaciją,  kad įdomiau būtų.
  Dar, beje, esu labai nenuspėjama ir neprognozuojama. Galiu pasielgti visiškai keistai, nes man taip "šovė į galvą". Galiu padaryti bet ką, jei man tuo momentu tai atrodo smagu ir protinga. Tame ir yra problema, kad retkarčiais net aš pati nežinau, ko iš savęs tikėtis.

                                               

Pasaka

  Kartą gyveno vienas žmogelis. Toks linksmas buvo, bet jautrus. Jo plaukai buvo rožiniai, o oda - mėlyna. Vietoj nosytės buvo ne dvi žmogiškos šnervės, bet širdelės. Jis mokėjo kvėpuoti meile. Bet jau nukrypstu nuo temos, grįžkime prie charakterio. Jis buvo geraširdis, bet pakankamai valdingas. Ir jis turėjo savo didžiausią priešą - visuomet norėdavo viską pakeisti, niekas jam neįtikdavo, labai reikėjo jam tobulinti viską, kas tik pasitaikydavo aplinkui. Tai buvo šeima, draugai, gyvenimas, santykiai, karjera. Visuomet turėdavo prie ko prikibti ir kokį darbą ar užduotį paskirti, kad tas individas taptų geresnis. Žinoma, kritika ir gera valia yra privalumai, bet kartais toks tobulinimas pasirodydavo įkyrus. Na, bet ne čia slypi didžioji problema, ji yra nemokėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Jis mėgdavo užsidėti puošnią kaukę iš Venecijos festivalio ir vaidinti laimingą. Bet giliai viduje, jis žinojo tiesą - jam vis kažkas neįtikdavo ir tai neatnešė jam laimės.
  Bet ši istorija su laiminga pabaiga, todėl viskas galiausiai išsisprendė gerai. Žmogeliūkštis išmoko vertinti ir branginti tai, ką turi. Jo gražioji dekupažuota dėžutė tapo ne taisymo objektu, o meilės daiktu. Nuo šiol jis niekuomet nepraleisdavo progos pademonstruoti savo abiejų eilių baltų dantų ir šypsena niekada nedingo nuo jo veido.
                                                                    THE END
                 
                                                                                              Skiriu M.

Politikos ir valdžios marionetės

  Kuo mes esame politikų, valdžios rankose? Tik lėlės, kurias jie kaip nori gali valdyti. Taip, jūs sakysit - demokratija, laisvas pasirinkimas. Nejuokaukit, jie tik sumaniai žaidžia, taip, kaip jiems naudingiau. Tada kyla klausimas: "kodėl?.. " Jie siekia vis daugiau valdžios, turtų, jiems niekada neužtenka. Taip ir apsisuka galva... Tada prarandamas paprastas žmogiškumas, norai pasidaro vis labiau egoistiniai.
  Valdžia, atsidūrusi netinkamose rankose tampa įrankiu, neatnešančiu nieko gero. Bet, net jei ir atsidurtų tinkamose rankose, ji gali labai lengvai sugadinti žmogų. Taigi, Jums atrodo, kad politikais turėtų tapti nesavanaudžiai žmonės. Bet kur tokių rasti ir dar prikalbinti į politika? Bet tada iškyla dar viena problema (be mano jau minėtosios -kad gali žmogų sugadinti): kiti iš visų jėgų stengiasi jiems pakenkti ir nuversti, ir dažniausiai tai pavyksta. Žodžiu, fun :D
  Bet dabartinių valdžios atstovų smerkti visgi nereiktų, Jūs juk nežinote jų gyvenimo, jų istorijos.

Velnio (nors iš tiesų, tik nevykusio Pinčiuko) užrašai

  Pasaulis kartu toks gražus ir toks skaudus. Jame pilna nuostabių dalykų, tik reikia mokėti jais džiaugtis. Bet taip pat daug skausmo, nevilties. Ir tuštumos. Kiek žmonių galėtų pasakyti, kad jie visiškai laimingi? Norėčiau tikėti, kad daug... Deja... Kodėl negali visi būt laimingi? (Manau, ta laimė neatsiejama nuo tiesos.) Prašau. Tai mano didžiausias noras. 

  Beje, kai per vieną televizijos laidą manęs paklausė (seeeni seeeni laikai), kokia mano didžiausia svajonė, atsakiau... Kad mano svajonė, jog visi būtų laimingi. Tuomet  tai pasakiau, nes daugiau nieko nesugalvojau. Po kelių metų galvojau, kad tai banali nesąmonė (tuomet net nebūčiau galėjusi įvardinti savo svajonės). Bet dabar supratau, kad tokia ir yra mano didžiausia svajonė. Ta maža mergaitė prieš daug metų pasakė visišką tiesą net nemąstydama. Intuityviai.

 Juokinga ir skaudu, nes supranti, kad ši svajonė niekada neišsipildys (bent jau mąstant logiškai). Bet vis tiek...

  Gal Jums ir atrodo kvaila čia svarstyti apie žmonijos laimę, kai gali praktiškai ką nors gero nuveikti. Pavyzdžiui, dabar pat nueiti ir kam nors padėti. Aš tikrai stengiausi padėt, kiek išėjo. Nes dažnai, egoizmui prasiveržus, nieko gero nenuveikdavau. Bet, kad ir kokius gerus darbus daryčiau (jei galbūt išeitų),  kitiems tai būtų tik trumpos džiaugsmo akimirkos arba šiek tiek palengvintų buitį. Bet laimės aš negaliu duot. Visų pirma, žmonių laimės supratimas skiriasi. Antra, nesu tokia ypatinga, kad galėčiau dovanoti laimę. Trečia, nesu tikra ar iš viso žmogui kas nors gali dovanot laimę. Ketvirta, negalėčiau dovanot to, ko pati neturiu. Ir galiausiai penkta, nesu Jėzus Kristus, Marija, Šventoji dvasia, Alahas, Krišna, Buda, Perkūnas, Dzeusas, Dievas, Velnias. Nors dėl paskutinio dar suabejočiau. Ate.

Nelieka nieko

  Nežinau, kaip Jums, bet man kartais norisi nieko neveikti. Taip ir padarykim. Pabandykim nieko neveikti. Pažiūrėsim, kiek ištversim nieko neveikdami.
  Dar klausdavau savęs: "Kodėl aš nieko nenoriu daryt?" Tai paprasta, tiesiog taip būna, kai nebelieka jokio džiaugsmo. Jokios laimės. Bet tai nėra blogiausia dalis. Blogiausia, kad nebelieka ir skausmo. Nelieka nieko. Taip ir suskamba dainos žodžiai mano galvoje: "It's better to feel pain than nothing at all".

Reikia paleisti...

  Būna dalykų, prie kurių taip prisiriši ir visiškai nenori paleisti... Atrodo, kad nebemokėsi gyvent taip, kaip anksčiau. Gal ir nebemokėsi, bet tai nėra problema, išmoksi. Iš pradžių bus sunku. Negalėsi išmesti iš galvos, vis sugrįš prisiminimai, tau skaudės širdį. Net sapnuosi ir norėsi, kad tas sapnas niekada nesibaigtų...
  Bet taip net geriau. Tuomet atsiveria nauji keliai, naujos galimybės. Gal tapsi kitokiu žmogumi? Gal savo geresne versija? Nesakau, kad visa tai pamirši. Nepamirši, prisiminimai visada išliks gyvi. Bet po kažkiek laiko tau tai neberūpės...

Ką radau!

  Radau savo labai seną eilėraštį. Nieko ypatingo, bet jis šiandien mane pralinksmino.

                                                     Pasimetęs debesis

                                           Skriejo dangum vienišas debesis,
                                           Jis buvo pasimetęs nuo draugų.
                                           Jo gėrį temdė neviltis,
                                           Ir nesuprato kažkodėl kitų...

                                           Bet debesies širdį vėl atgimė viltis,
                                           Pamatė priešais jis visus draugus.
                                           Ir laimė vėl sugrįžo į akis,
                                           Štai džiaugės saulė ir dangus!

:D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D

Journey to freedom

  Nežinau, ką jums reiškia laisvė, bet man visuomet laisvė buvo labai svarbi. Tai ne tik tėvynės laisvė, bet ir  mano asmeninė laisvė. Niekuomet nemėgau, kai kas nors suvaržydavo mano laisvę, tuomet viską darydavau priešingai nei tikėdavosi. Tėvams nebuvo lengva, bet bent jau užaugau savarankiškas žmogus. Bet laisvės troškimas vis dar išliko. Vis dar noriu būti laisva.
  Noriu būti laisva nuo įsipareigojimų, suvaržymų. Noriu būti laisva nuo stereotipų, nuomonių. Noriu būti laisva nuo pykčio, neigiamų emocijų. Noriu būti laisva nuo visuomenės nesąmonių. Noriu būti laisva daryti sprendimus, kuriuos nuspręsčiau pati. Noriu būti laisva nuo žmonių įtakos. Noriu būti laisva nuo savo įpročiu, kurie mane žlugdo. Ar noriu būti laisva nuo savo kūno ir savęs?.. Tikriausiai taip, bet tai dar palauks, dar neatėjo tam laikas.

                                                                  ***

                            Sometimes all of us just need to escape somewhere.
  Visai neseniai taip ir padariau. Susikroviau daiktus ir išvažiavau. Nenorėjau ten būti, nenorėjau priimti svarbų sprendimą, nelaukiau ateities. Todėl tiesiog pabėgau kelioms dienoms. Bet ar nepasigailėjau tokio sprendimo? Ne. Iš viso nėra prasmės nieko gailėtis. Bet tokios trumpos atostogos, tiesą pasakius, išėjo tik į naudą. Pamąsčiau, pailsėjau (pagaliau, po daugelio mėnesių). Ir svarbiausia!... Tada pagaliau jaučiausi gyvenanti, ne tik egzistuojanti. O kai grįžau nebuvo taip jau blogai, kaip tikėjausi. Sprendimas priimtas ir aš vėl galiu su nauju entuziazmu žvelgti į kasdienybę.
 Tik vienas bet... Uždaviau sau klausimą: "Ko aš negalėčiau padaryti?" Ir tai mane šiek tiek baugina, nes atsakymai į šį klausimą labai jau skurdūs... Nenoriu būti tokia neprognozuojama asmenybe.

Tiesos paieškos

  Tu ieškai atsakymo, ieškai tiesos. Nori suvokti, kodėl viskas taip yra. Skaitai daugybę knygų, mąstai. Bet galiausiai supranti, kad žmogui nelemta visko žinoti . O ir nereikia, jo protas tiek nesuvoktų. Jam yra pakankamai žinių, kad galėtų susidaryti tinkamą požiūrį į gyvenimą.
  Bet aš iš prigimties smalsi, tad nežinau, kaip čia bus...

Grožio kultas

  Visi stendai, vitrinos užtvindyti su moterimis, vyrais iš nenatūralaus pasaulio, reklamuojančiais grožio prekes, kurios neva stebuklus daro.  Garsenybės, turėjusios nežinia kiek plastinių operacijų. Manekenės, atrodančios kaip išsekusios mergaitės. Toks yra pavyzdys jaunajai kartai, ypač mergaitėms, kurios visuomet nori būti gražios. Ką jos galėtų paaukoti? O gal geriau klausti ko jos negalėtų paaukoti?..
  Puikiai žinome posakį "grožis reikalauja aukų", tik šiuo atveju yra aukojama ne tik sveikata, bet kartais netgi gyvenimas. Dėl išsvajotos "tobulos" figūros panelės badauja, laikosi iš nežinia kur ištrauktų dietų, kitos net ryžtasi praryti kaspinuočio kiaušinėlį (what?!). Kuo paskui visa tai pasibaigia? Kaspinuočio atveju - reikia daryti operaciją, visais kitais atvejais -  tai gali nuvesti prie anoreksijos. Tada prasideda rimtos sveikatos problemos, kurios gali negrįžtamai pakeisti gyvenimą. Kraštutiniu atveju, viskuo nusivylusios paauglės net pasitraukia iš gyvųjų rato.
  Kodėl visa tai vyksta? Negi perdžiūvęs ir chirurgo peilio patobulintas kūnas iš tikrųjų yra gražus? Tiesą pasakius, tai tik visuomenės suformuotas grožio modelis. Ne! Nereikia spausti kūno į kažkokius rėmus! Kiekvienas žmogus yra gražus.
 Mano manymu, svorį reikėtų mesti tik turint sveikatos problemų dėl antsvorio, bet tuomet jau reikia kreiptis į specialistus. O jeigu esate sveiki, kad patobulintumėt savo išvaizdą, pilnai užtenka sportuoti ir sveikai maitintis, nereikia griebtis kraštutinių priemonių. Juk kiekvieno sudėjimas yra kitoks ir savaip gražus.
 Dar viena problema - nenorėjimas savęs priimti su visais "trūkumais". Taip jie maskuojami tonos makiažo dėka arba tobulinami plastinėmis operacijomis. Nereikia nieko čia tobulinti! Niekas nėra tobulas (but the problem is - the world is obsessed with perfection). Ir nereikia save lyginti su kitais. Jūs esate unikalūs tokie, kokie esat.
  Kad ir kaip būtų sunku atlaikyti visuomenės spaudimą ir nekreipti dėmesio į stereotipus, atminkit, kad jūs VISI esat gražūs. So keep holding on!
                                                                                           Iki, gražuoliai ir gražuolės! :)

Hakuna Matata

Hakuna Matata! It means no worries for the rest of your days! Disney filmai valdo.

Pamąstymai ir prisiminimai

  Geriau prašyti atleidimo, nei leidimo. Geriau gailėtis to, ką padarei, o ne to, ko nepadarei. Vis bandau save tai įtikinti. Anyway, laikas žaizdas išgydo (tik gal ne visas).

                                                                  ***
  Žinoti nereiškia būti ir atvirkščiai, nežinoti nereiškia būti. Aš nežinojau, kad tu esi, kol tavęs nesutikau. Bet tai dar nereiškia, kad tavo egzistencija iki man tave sutinkant buvo mažiau tikra. Bet susitikimai tarsi įprasmina tai.

                                                                   ***
  Kaip gera džiaugtis iš paprastų dalykų. Šokinėti per bangas ir balas. Maudytis lietuje. Stebėti žvaigždes. Žiūrėti kaip dega žvakutės. Pažiūrėti gerą filmą. Apsikabinti medį. Stebėti debesis. Statyti smėlio pilį. Karstytis po medžius. Dainuoti ir šokti visa širdimi. Juoktis beprotiškai. (Paskutinio vasaros savaitgalio prisiminimai)

                                                                   ***

  Nemėgstu planuoti, nes planai sugriūna. Geriausia, kai viskas išsisprendžia savaime.

                                                                    ***
  Ar jau galiu sau diagnozuot depresiją? :D Kažkodėl tai parašius pasidarė linksma. Tada gal galiu diagnozuot sau beprotybę, gerbiamieji medikai? (Kelių mėnesių senumo įrašas)

                                                                    ***
  Daugeliui žmonių liūdna dėl ateities. Technologijos vis labiau pakeičia žmogų, vyksta klimato atšilimas, vis labiau užterštas oras, vanduo. Juos tai neramina. Kas bus? Kokie laikai ateina?
  Bet aš kažkodėl manau, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Žinoma,  tai dar nereiškia, kad mes negalime nieko pakeisti.
  Kiekvienas laikotarpis turi savų pliusų ir savų minusų.

                                                                    ***
 "Šiuolaikinis žmogus skaito tik antraštes" - istorijos mokytojas.

School sucks.

  Atėjus naujiems mokslo metams, apima šioks toks siaubas. Dėl to, kad taip greitai bėga laikas ir dar dėl to, kad vėl laukia devyni mėnesiai sėdėjimo mokyklos suole. Bet argi iš tiesų yra taip jau blogai?
  Pradėsiu nuo priežasčių, kodėl nemėgstu mokyklos:

• Rutina. Kiekviena nuobodi diena mokantis "labai svarbių" dalykų. Bet jūs sakysite: "nauji mokslo metai, nauja pradžia". Kokia dar nauja pradžia? Naujos chemijos formules, nauji rašiniai, nauji namų darbai, nauji kontroliniai? Tai vadinama nauja pradžia? Tai gal ačiū, nereik man tokios naujos pradžios.
•  Stresas, spaudimas. Taip, žinoma, šiais laikas neišvengsi streso, but still i hate that.
•  Įsitikinimas, kad pažymiai yra labai svarbu, visi mokomi dalykai labai pravers gyvenime ir yra neįkainojami. Cha cha, kurgi ne. Tie pažymiai po kelių metų vienodai rodys, o mokykloje mokomi dalykai manęs neišmoko kaip išlikti šioje visur skubančioje, materialistinėje visuomenėje. Nors visa tai turbūt išmokys gyvenimas, kai dešimtą kartą krisdami pasimokysime iš savo klaidos.
• Laisvo laiko trūkumas. Mokykla, treniruotė, namų darbai, miegas. Ei, o kur laisvalaikis? Taip, žinoma, galiu praleist laisvalaikį namų darbų sąskaita, bet tuomet nuėjus į mokyklą vėl girdėsiu kokia neatsakinga ir tingi asmenybė esu. O pasiaiškinimai, kad aš dar gyvenimą turiu, niekad neišdega.
• Intrigos, pykčiai. Toks vaizdas, kad klasėj susirinkę ne beveik suaugę žmonės, kurie čia atėjo žinių, o meksikiečių muilo operos veikėjai. 
• Turi sėdėti kaip prikaustytas tam suole. Na, žinoma, gali nueiti į paršiukų namelį (WC), bet tai ne pati maloniausia vieta pabėgti.  O aš negaliu nusėdėt ramiai, turiu bėgti, skristi . ...Kaip kokia pradinukė :D, deja, jau pilnametystė ne už kalnų (nors užaugti aš niekada nenorėjau ir nenorėsiu). 
• Mokykloj žiemą LABAI šalta net su keliais megztiniais.
• Griežtas grafikas. 
• Žmonių vertinimai skaičiai. Taip, žinau, kad kaip ir reikia įvertinti mokinių pastangas, bet man vis tiek nepatinka tokia sistema. Lipdukai ir saulytės buvo linksmiau (seni geri laikai). :D
• Klasė, su kuria rasti bendrą kalbą turbūt nelemta. Nors aš, tiesą pasakius, net nesistengiu, turiu ten keletą artimesnių draugų ir man užtenka.
• Nuobodu!!! Ten norisi tik miegot, miegot ir miegot. Ir šiaip kaip puszombis jautiesi beveik visada. 

   Užtenka tų neigiamų bruožų, pabandysiu įvardinti teigiamus:

• Išsilavinimas, kažko naujo sužinojimas. Juk nebus visuomenė neraštinga ir neapsišvietus kaip akmens amžiuje. Turbūt tai didžiausias privalumas.
• Mokymasis bendrauti su žmonėmis (pagrinde bendraamžiais). To tikrai prireiks. Toleruoti visus žmones ir galėti su jais bent formaliai pašnekėti.
• Pratinimasis prie gyvenimo. Nebus lengva, taigi patys pirmiausi ir turbūt patys lengviausi išbandymai nutinka mokykloje.
• Užimtumas, visada yra ką veikti (ironiška).

  Kad ir kaip man mokykla nepatiktų/patiktų  aš jos pabaigti nenoriu, nes nežinau ką veiksiu paskui (gyvensiu iš tėvų pinigų pusę gyvenimo, o paskui vogsiu? :D)... Taigi, džiaukitės, nekęskite mokyklos, bet vis tiek kitaip nebus, susitaikyt ir gyvenkit/kentėkit. 

  Pabaigai: sveikinu sulaukus naujų mokslo metų! (Visi apsimeskime, kad labai džiaugiamės ir paplokime).

Linksmieji kalneliai gyvenime

  Kuo labiau tam tikru momentu tu džiaugiesi gyvenimu, paskui tuo į didesnę neviltį puoli. Ir taip pastoviai. Trumpalaikis prašviesėjimas ir vėl neviltis. Taip ir riedu per gyvenimą linksmaisiais kalneliais. Tikiuosi neatriedėsiu prie mirties kilpos. :D