Vis dėlto, tiek daug šia tema sukurta filmų, dainų, knygų. Todėl, drįsčiau teigti, kad žmonės kartais tai per daug sureikšmina. Jei meilės pastatomos į pirmą vietą, kai viskas pasibaigia nelaimingai, tu daugiau nebematai gyvenimo džiaugsmo. O džiaugtis gyvenimu reikia nepaisant to, kas šalia tavęs (lengva pasakyti). Meilė gali ateiti, gali ir praeiti. Dauguma sugeba pamilti dar kartą ir toliau laimingai gyvena. Taip, kad jei jums nepasisekė, tai dar nereiškia pasaulio pabaigos.
"O meilė be atsako "-sakysite jūs-"ne ką mažiau skaudina (kalbama apie Meilę, o ne šiaip simpatiją ar susižavėjimą)." Bet juk yra ir gerųjų pusių - nebūsite įskaudinti. "Na, žinoma, koks dar įskaudinimas, jei visą laiką skauda?"-prieštarausite jūs. Bet taip vis tiek lengviau. Jei "neturi" to žmogaus, tai ir paleisti nereik (nekalbu apie užmiršimą), nėra tų atsiminimų. O gal ir tas žmogus nėra toks tobulas kaip jūs idealizuojate? Juk greičiausiai jo/jos net gerai nepažįstate.
Kad ir ką parašiau, kad ir kaip tai optimistiškai skambėtų. Lengviau parašyti - sunkiau padaryti. Būna, kai tu tiesiog nieko negali padaryti savo jausmams. Ir rašyk ką nori, tu myli ir viskas...
No comments:
Post a Comment