Ką radau!

  Radau savo labai seną eilėraštį. Nieko ypatingo, bet jis šiandien mane pralinksmino.

                                                     Pasimetęs debesis

                                           Skriejo dangum vienišas debesis,
                                           Jis buvo pasimetęs nuo draugų.
                                           Jo gėrį temdė neviltis,
                                           Ir nesuprato kažkodėl kitų...

                                           Bet debesies širdį vėl atgimė viltis,
                                           Pamatė priešais jis visus draugus.
                                           Ir laimė vėl sugrįžo į akis,
                                           Štai džiaugės saulė ir dangus!

:D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D :D