Elgtis kaip vaikui

  Kartais taip norisi kvailiot ir elgtis nerūpestingai kaip vaikui. Bet aplinkiniai vis sako: "Kiek tau metų? Turėtum brandžiau elgtis, rimtesnė būt." Nenoriu būt rimta. Man per nyku. Galiu būt liūdna ir besijuokianti išorėje arba tiesiog laiminga. Noriu daryt nesąmones ir man nerūpi nei pasekmės, nei kitų nuomonė. Bet argi elgtis kaip vaikui yra taip jau blogai? Taip, taip, tai - nesąmonė, tai jau girdėjau. Bet vis tiek, kas čia blogo? Jūs pasakysit - suaugę (arba beveik suaugę) turit elgtis kaip suaugę. Bet juk maži vaikai moka džiaugtis gyvenimu. Tuo jie ir pranašesni už suaugusius, kurie vaidina rimtus. Dar reikėtų atskirti tokį dalyką - viena reiškia elgtis kaip vaikui, kita - mąstyti kaip vaikui. Kartais aš irgi norėčiau statyti smėlio pilį ir galvot vien tik apie tą tvirtovę. O dabar vaizdas toks: tu statai pilį, į tave žiūri mažiausiai dešimt žmonių, tu džiaugiesi pilimi, bet iš galvos negali išmesti visų tų nesąmonių. Toks jausmas, kad turi kažkur skubėti, kažko siekti, stengtis, negali net atsipalaiduoti. Taip skubinama ir dingta Vaikystė.