Velnio (nors iš tiesų, tik nevykusio Pinčiuko) užrašai

  Pasaulis kartu toks gražus ir toks skaudus. Jame pilna nuostabių dalykų, tik reikia mokėti jais džiaugtis. Bet taip pat daug skausmo, nevilties. Ir tuštumos. Kiek žmonių galėtų pasakyti, kad jie visiškai laimingi? Norėčiau tikėti, kad daug... Deja... Kodėl negali visi būt laimingi? (Manau, ta laimė neatsiejama nuo tiesos.) Prašau. Tai mano didžiausias noras. 

  Beje, kai per vieną televizijos laidą manęs paklausė (seeeni seeeni laikai), kokia mano didžiausia svajonė, atsakiau... Kad mano svajonė, jog visi būtų laimingi. Tuomet  tai pasakiau, nes daugiau nieko nesugalvojau. Po kelių metų galvojau, kad tai banali nesąmonė (tuomet net nebūčiau galėjusi įvardinti savo svajonės). Bet dabar supratau, kad tokia ir yra mano didžiausia svajonė. Ta maža mergaitė prieš daug metų pasakė visišką tiesą net nemąstydama. Intuityviai.

 Juokinga ir skaudu, nes supranti, kad ši svajonė niekada neišsipildys (bent jau mąstant logiškai). Bet vis tiek...

  Gal Jums ir atrodo kvaila čia svarstyti apie žmonijos laimę, kai gali praktiškai ką nors gero nuveikti. Pavyzdžiui, dabar pat nueiti ir kam nors padėti. Aš tikrai stengiausi padėt, kiek išėjo. Nes dažnai, egoizmui prasiveržus, nieko gero nenuveikdavau. Bet, kad ir kokius gerus darbus daryčiau (jei galbūt išeitų),  kitiems tai būtų tik trumpos džiaugsmo akimirkos arba šiek tiek palengvintų buitį. Bet laimės aš negaliu duot. Visų pirma, žmonių laimės supratimas skiriasi. Antra, nesu tokia ypatinga, kad galėčiau dovanoti laimę. Trečia, nesu tikra ar iš viso žmogui kas nors gali dovanot laimę. Ketvirta, negalėčiau dovanot to, ko pati neturiu. Ir galiausiai penkta, nesu Jėzus Kristus, Marija, Šventoji dvasia, Alahas, Krišna, Buda, Perkūnas, Dzeusas, Dievas, Velnias. Nors dėl paskutinio dar suabejočiau. Ate.