Man anksčiau labai nepatiko važiuot viešuoju transportu. O dabar, netgi galiu pasimėgauti važiuojant troleibusu, autobusu. Ypač kai daug žmonių būna. Sau šypsausi, stebiu kiekvieno išraiškas, emocijas, veido bruožus. Ir negaliu atsistebėti, kokie visi skirtingi ir įdomūs. Kartais slapčia jiems linkiu laimės.
O kai nebūna nuotaikos, tiesiog paskęstu savo mintyse ir tie žmonės tarsi pradingsta. Tuomet jau nelabai rūpi, ar kas šalia yra...
***
Net mokykla atrodo visai pakenčiama, tarsi savotiškas išsigelbėjimas. Ji mane atitraukia nuo TŲ minčių . Tuomet aš normali paauglė, elgiuosi normaliai, kalbu apie "nieką" ir gan nuobodžiai. Kartais netgi galiu galvoti normaliai. Ten esu tarsi kitoks žmogus. Tokia nerūpestinga ir linksma paauglė.
***
Paskutiniu metu vis dažniau apimdavo Tiesos ilgesys. Toks beprotiškas... Nežinau, ar dėl susiklosčiusios situacijos, ar dėl vėl paimtų filosofinių knygų į rankas.
***
Mielas Kažkas, visi Tave vadina skirtingai. Nežinau, kokį Tau vardą išrinkt. Kad tu egzistuoji arba ne, aš teigti vėlgi negaliu. Bet AČIŪ Tau (jei Tu vis dėlto egzistuoji) už mano šeimą, draugus. Geresnių nei prašyt nereikėjo (nepaisant fakto, kad net ir jų lieku nesuprasta, bet nieko tokio, su tuo aš jau susitaikiau). Tik vienas bet... Manau, kad aš to nenusipelniau.
No comments:
Post a Comment