Kartą gyveno vienas žmogelis. Toks linksmas buvo, bet jautrus. Jo plaukai buvo rožiniai, o oda - mėlyna. Vietoj nosytės buvo ne dvi žmogiškos šnervės, bet širdelės. Jis mokėjo kvėpuoti meile. Bet jau nukrypstu nuo temos, grįžkime prie charakterio. Jis buvo geraširdis, bet pakankamai valdingas. Ir jis turėjo savo didžiausią priešą - visuomet norėdavo viską pakeisti, niekas jam neįtikdavo, labai reikėjo jam tobulinti viską, kas tik pasitaikydavo aplinkui. Tai buvo šeima, draugai, gyvenimas, santykiai, karjera. Visuomet turėdavo prie ko prikibti ir kokį darbą ar užduotį paskirti, kad tas individas taptų geresnis. Žinoma, kritika ir gera valia yra privalumai, bet kartais toks tobulinimas pasirodydavo įkyrus. Na, bet ne čia slypi didžioji problema, ji yra nemokėjimas džiaugtis tuo, ką turi. Jis mėgdavo užsidėti puošnią kaukę iš Venecijos festivalio ir vaidinti laimingą. Bet giliai viduje, jis žinojo tiesą - jam vis kažkas neįtikdavo ir tai neatnešė jam laimės.
Bet ši istorija su laiminga pabaiga, todėl viskas galiausiai išsisprendė gerai. Žmogeliūkštis išmoko vertinti ir branginti tai, ką turi. Jo gražioji dekupažuota dėžutė tapo ne taisymo objektu, o meilės daiktu. Nuo šiol jis niekuomet nepraleisdavo progos pademonstruoti savo abiejų eilių baltų dantų ir šypsena niekada nedingo nuo jo veido.
THE END
Skiriu M.
No comments:
Post a Comment