Dievinu rūką ir savaitgalius

  Kelio jau nebesimato. Viską aplinkui apsupo migla. Odą gelia šaltas oras, o vos patekėjusios rudeninės saulės spinduliai nešildo. Batai jau permirko nuo rasotos žolės.  Kūnas po truputį sustingsta iš šalčio, bet eiti atgal nesiruošiu. Nėra kur skubėti, į tą kvailą įstaigą juk nereikia šeštadieniais. Prieinu miško pakraštį ir įsiropšiu į pirmą pasitaikiusį medį. Žvelgiu į tolį, bet beveik nieko nematyti. Tik balta spalva, žolė, medis ir dangus. Viskas skendo rūke. Duodu laisvę vaizduotei, kuri jau baigia sužlugti nuo sauso informacijos kalimo. Kiekvienas garsas, kvapas kažką pasako. Staiga pajaučiu, kad  kažkas artinasi. Sulaikau kvėpavimą ir laukiu. Girdžiu tylius žingsnius, padažnėja širdies ritmas. Iš už krūmo išlenda atklydusi laputė. Pradedu nevaldomai juoktis iš savęs. O lapė tik išsigąsta manęs ir dingsta vėl.
  Nusprendžiu, kad jau laikas grįžti. Nenoriu, kad kas manęs pasigestų, o ir vaizduotė jau per daug įsižaidė...