Kažkokia diena (nesiryžtu jos vadinti sušikta)

  Sėdžiu. Jaučiuosi tarsi uždaryta toje ankštoje patalpoje, o akys žvelgia pro langą kažkur į tolį... Pamatau paukštį, stebiu daugų, debesis, ištyrinėju civilizacijos požymius - šaligatvį, namus, skubančius žmones. Atitraukia pakeltas balsas. Dar vienas moralas skirtas keliems žmonėms už Juoką. Pakeliu akis ir įdomiai stebiu. Visai nebloga scena.
  Darbai, dar daugiau darbų, bet palaukit... dar ne viskas! Dar pamiršau paminėti kelis darbus."Ėch, susitaikyk"-sakau sau. Nes privalau. Mokausi, nes privalau, dirbu, nes privalau, moku mokesčius, nes privalau, išeinu į pensiją, nes privalau, prisitaikau prie visų, nes privalau, gyvenu, nes Privalau. Kito kelio nėra. Gimiau, nes privalėjau.
  Kokie tie žmonės mieli ir geri, bet svetimi. Taip, visi 25.
  Aš vėl ignoruojama. Nežinau, kaip tai pavadinti? Ach, prisiminiau, dar viena paauglių ypatybė (nors ne tik paauglių). Bandau kažką šnekėt - beprasmiškai, sulaukiu tik pikto ir atšiauraus "ko nori?". Mano žodžiai neprasiskverbs pro tas emocijų ir vaidinimo sienas. Na, jei taip jai geriau, man irgi tuomet geriau dėl to žmogaus. Bet jei tai principai ir kaprizai - tuomet tiesiog juokinga. Tik vieno nesuprantu... Kaip elgtis, kad neužgauti nei kito, nei savęs? Gavosi taip, kad man šiek tiek pasisekė. Girdžiu prašymą: "apsikeiskim, davai, nu". Atsakau: "ne...nepyk, man tiesiog taip pakliuvo". Jos atkirtis buvo trumpas: "šiknė", po to sekė ignoravimas. Problema savanaudiškume. Tai buvo savanaudiška iš mūsų abiejų pusių. Bet jeigu man pasisekė, ką tuomet daryti? Nusileisti? Taip, galėčiau, bet tuomet visi man ant galvos užliptų. Taip ir toliau esu tokia sušikta debilė egoistė. O aš nenoriu skaudinti nei savęs, nei kitų. Tiesą sakant, šita situacija yra visiškai juokinga ir vaikiška. Ar taip elgiasi tikri draugai? Ar verta pyktis dėl tokių niekų? Net absurdiška. Nors yra ir gerųjų pusių (iš dalies): man patinka analizuoti paprastas gyvenimiškas situacijas, net ir dėl tokių smulkmenų atsiradusius konfliktus. Tikra "palaima" po religijos filosofijos.
  Dar turėjau nueiti su tuo žmogumi ir draugais pasivaikščiot, o paskui į vieną renginį. Bet einu į priešinga pusę. Išgirstu savo vardą. Atsisuku ir pasakau, kad manęs vienas žmogus turbūt nepageidauja. O man ramiai atsako: "aš tiesiog neturiu tau ką pasakyti". Man nieko kito nelieka, kaip palikti tuos mielus žmogelius ramybėje.
  Pėdinu takeliu. Ai, taip, kur baigiau... paukščiai, lapai, debesys, civilizacijos požymiai. Bet kažkodėl vis tiek skauda.

Na va, kokia paprasta diena, o aš tokį tekstą parašiau. Tai turbūt vadinama Įkvėpimu. :)))
Dabar gerosios naujienos! Juk penktadienis :))) Gero savaitgalio, mielieji! ;D