Dar viena rašliava

Nusprendžiau, kad greičiausiai būsiu visuomenės atmata. Nenoriu įsisukti į tą nesibaigiantį reikalų ratą, nenoriu baigti prestižinio universiteto, įgyti prestižinę profesiją, užsidirbti daug pinigų ir apsimesti laiminga. Nenoriu dirbti kokio vergiško darbo už minimalų atlyginimą. Taip pat ir savo šeimos sukurti nenoriu. Tam yra nemažai priežasčių: man patinka vienatvė, nenoriu skaudinti kito žmogaus savo elgesiu ir pačia savo esybe, nenoriu, kad mano galimi vaikai būtų atsigimę į manę, noriu laisvės, visiškos laisvės.
Kartais sapnuoju keistus sapnus. Jie vyksta kažkur Pažadėtoje Žemėje man išsivadavus iš savo sielos namų, aš prašau Tiesos, sakau, kad  Žemėj gali būt ir Rojus ir Pragaras, man tik reikia Tiesos, bet neatsimenu, ar gaunu atsakymą. Man patinka šventraščiai, juose regiu Dievo (nors man nepatinka vadinti vardais šį beribį transcendentinį asmenį) apraiškas skirtingais būdais skirtingose religijose, kiekvienas savaip įdomus ir unikalus. Kartais prašau kelio atgal pas Jį, nors žinau, kad Jis gyvena kiekvieno iš mūsų širdyje, dažnai tą egzistenciją taip sunku pajausti. Kai elgiuosi blogai ir suvokiu savo nepakenčiamą elgesį, protas sako vieną, o kūnas, įsišaknijusių įpročių vedamas, elgiasi kitaip, tada man nieko kito nelieka, kaip tik verkti ir prašyti kelio pas Jį.  Gal tai iliuzija? Gal aš išprotėjus? Galbūt ir iliuzija, bet tai ne didesnė iliuzija negu šis gyvenimas. Tik skirtumas tas, kad man gera tikėti ta galima iliuzija.
Kai manau, kad galiu pasitikėti žmogumi, kartais apie tai norisi pasikalbėti, bet dažniausia lieku išvadinta apsimetėle, kuri "primeta" labai išmintingą ir fainą, o iš tikrųjų esanti visiškai durna. Iš to ir sprendžiu, kad visuomenei nereikia tokių apsimetėlių.

Kelionė

Ryt išvažiuoju slidinėt, bet nežinau, ar gerai elgiuosi. Man gėda važiuoti pramogauti, kai tiek daug žmonių pasaulyje miršta iš bado, o aš leidžiu savo tėvų pinigus nebūtiniems poreikiams. Kai pasakiau tėvams, kad manęs nebetraukia pramogauti, jie pradėjo juoktis - juk aš myliu slidinėjimą (na, tiksliau pasakius - snieglentinėjimą, bet šitas žodis kažkaip neskamba).  Taip, tai iš tiesų nerealus sportas, bet ar gėdos jausmas man leis būti laimingai? Nežinau, nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu. Kito pasirinkimo neturiu - juk man šeima neleis švęsti visas šventes vienai namie, kai, tuo tarpu, jie bus kalnuose. Mano egoistiškoji pusė džiaugiasi. Ir aš leidžiu jai džiaugtis, nes užsikrėčiau kalnų magija (nors šiaip nuo gimimo mane jau buvo užbūrusi Gamta). Tas jausmas kai leidiesi nuo kalno - saulė šviečia, po lenta girgžda sniegas, daugiau niekas neegzistuoja ir tu tarsi tampi mažyte kalnų dalimi. Tai reikia pajausti, žodžiai nupasakoti gan sunku. Ir kodėl tuo nesidžiaugt? Vis tie dvilypiai jausmai manyje gyvena, bet, žinau, kai greitai leisiuosi nuo kalno, tuo momentu pranyks liūdesys, pranyks džiaugsmas, pranyks egoizmas, pranyks įkyrios mintys - galva pasidarys tuščia (gerąją prasme). Dėl šitų momentų aš ir nepasakiau griežtą veto šiai kelionei. Ir apskritai, nemėgstu atsisakyt keliaut, nes kiekvieną kelionė atneša neįkainojamą patirtį. Tai žmogaus savotiškas investavimas į asmeninį tobulėjimą - juk tiek naujų vietų, žmonių, kultūrų pamatai, tiek nuotykių patiri, tiek apmąstymams peno - pasimokai. Todėl gal ir nėra tokia blogybė iš mano pusės važiuoti slidinėt?.. Bet kuriuo atveju, atsakymą į šį klausimą žinosiu grįžus  - tiesiog tai pajausiu.

Atiaaa! ;) Gerų švenčių! Jei ant kalno bus wi-fi ir įkvėpimas, gal dar ką raštelsiu čia.

Lieptelio pamąstymai

Lėtai atsisėdu ant lieptelio ir pradedu drebėti. Ne dėl šalčio, vakaras buvo tiesiog gaivus. Tiesą pasakius, net pati nežinau dėl ko... (Ne, man - ne traukuliai). Gal nuo visų dalykų, kurios privalau atlikti ir normų, kurias privalau atitikti? Visų tų suvaržymų ir stereotipų. Negaliu elgtis kitaip, nes tada nuvilsiu savo šeimą, mano sąžinė (taip, dar tokia turiu) man neleidžia. Žinau, kad tėvai nori, kad elgčiausi taip "kaip priimta". Kalbėjau su jais apie tai ir jie savo nuomonę pasakė labai aiškiai. Gal tai iki kaulų smegenų (keistas posakis) įsitvirtinusi sovietinės "lygiųjų" visuomenės pasaulėžiūra? O gal tai  populiarioji  "demokratija" (o iš tiesų, visi didžiausių pasaulyje turtų, išteklių, valstybių valdytojai vis dar nori užvaldyti pasauly [ir valdo] ir visus mus siekia padaryti marionečių armija, atnešančią jiems dar didesnius turtus, valdžią ir šlovę [ ir vis tas materialistinis prieskonis, nustelbiantis dvasinio maisto skonį] , tik šį kartą tai vyksta subtilesniu lygmeniu nei anksčiau).
Vis dažniau savo mintyse pastebiu revoliucija ir maištą. Bet mano rankos surištos, ką aš galiu padaryti. Praktiškai nieko, neapgaudinėsiu savęs. Man belieka gyventi, slaptai užrašinėti savo mintis (ne bloge, net anoniminis blogas - man  per daug vieša vieta, negaliu visko pasakot, aš - uždaras žmogus). Myliu šeimą, nepasielgsiu kaip norėčiau, nenuvilsiu jų, prisitaikysiu prie XXI a. visuomenės.

P.S. Atsiprašau už padriką ir nesistemingą tekstą, nemoku sklandžiai reikšti savo minčių tekstais ir, apskritai, žodžiais. Pas mane galvoje viskas pasirodo jausmais, vaizdais, bet tik ne nuosekliais sakiniais (sorry for my weird brain).

Rami diena

Vos atsikėlus ryte pastebėjau vieną dalyką - vėl ruduo, sniego nebeliko. Nors žiemos vaizdas už lango būtų labiau pradžiuginęs, ryte tvyrojęs rūkas atrodė irgi nuostabiai. Ką šiandien nuveikiau? Nieko ypatingo, į mokyklą nėjau dėl galvos skausmo, todėl diena praėjo ramiai ir gana gerai.  Pažiūrėjau filmą, paskaičiau knygas, pamiegojau, atlikau kasdieninius apmąstymus. Vis geriau negu laiko švaistymas klausant kai kurių nesąmonių mokykloj ir kasdieninis savo kūno gabenimas iš vienos vietos į kitą kokias dvi valandas.


Antradieninės sapalionės:
Muzika, smilkalai, knyga rankose, saulė vakaruose, tvyranti tuštuma, arti nėra jokio žmogaus, šuo ramiai guli, tarsi džiaugiasi savo atgyventu senatvės poilsiu. Ir tada apima tas akimirkos trapumo jausmas, o giliai viduje kažko liūdna. Prisimenu visus nuotykius, pasiilgsiu kelių žmonių, pasiilgstu savo nerūpestingumo. Bet ramu, nors ir tuščia, bet ramu. Labiausiai mane nustebino aiškumas, net nebuvo minties dėl kažko abejoti, kažką svarstyti... Dar negaliu ilsėtis ramybėje, dar išliko tas nuotykių troškimas!

Antradieninis grojaraštis:

                                                                       Geros dienos! :)

Sekmadienis

 Sekmadienio nuotaika:    



















Ne, ne! Juokauju! :D Iš tikrųjų tai:

          
              















Sekmadienio grojaraštis:

                                                            Ir paprašysiu vieno dalyko:

 

Ačiū.

Padėka ir atsiprašymas

Ačiū, T***, kad grąžinai į kelią, tikrąjį kelią, amžinai būsiu tau dėkinga. Ačiū, T*****, kad išmokei mane mylėt. Ačiū, A******, kad išmokei toleruoti. Ačiū, K*****, kad išmokei mane ištverti.  Ačiū, L****, už viską. Ačiū, D*********, kad išmokei pasitikt ją tarsi seną draugę. Ačiū, Močiute, už meilę, už tai, kad išmokei mylėt gamtą. Ačiū, Mama, Tėti, už suteiktą gyvybę ir už meilę. Ačiū, visi sutikti ir nesutikti žmonės, už kiekvieną suteiktą pamoką. Ačiū, gyvūnams, už kiekvieną maisto kąsnelį ir labai atsiprašau, niekada negalėsiu to išpirkti ir atsidėkoti. Ačiū, V******, kuri visada buvo su manimi, tik aš jos niekada neįsileisdavau. Ačiū, L****, kuri man leido suvokti skausmą. Ir visų atsiprašau, už viską, ką padariau ir padarysiu.

Žaidimas

Visi čia mes vaikeliai, tiesą pasakius. Maži vaikai žaidžia su žaislais, dideli vaikai - su daiktais ir jausmais. Maži berniukai žaidžia su mašinėlėm, paaugę -su tikrom mašinom. Mergaitės žaidžia su lėlėm, paaugusios - prisigimdo sau vaikų ir toliau žaidžia.  Kai kurie dar bando sukčiauti žaisdami, bet melo kojos trumpos. Tik kas rūpinsis šia žaidimų aikštele, kurią mes taip sėkmingai niokojame? Bėda  ta, kad šita aikštelė yra special for egoistams. :D Visi mes čia esame egoistai. Gal vieni daugiau egoistai, kiti - mažiau, bet tai nekeičia fakto, kad absoliučiai visi šioje Žemėje gyvenantys padarai yra savimylos. Kitaip nebūtume čia atėję. Taigi, gimėm čia, kad išmoktumėm mylėt kitus taip kaip mylim save (tai velniškai sunku išmokt). Taip ir skrieja šis gyvenimas - mokomasis žaidimas, kol vieną dieną didingai ant marmurinio paminklo išraižomi žodžiai "game is over". Toks tas žaidimo grožis, kuris mums kelia priklausomybę.

So give me hope

Prasiveržiantis pyktis. Tas jausmas kai viskas kunkuliuoja viduje ir tu atrodo sprogsi. Arba norisi sudaužyti ką nors arba verkti iš beviltiškumo. Bet nieko neparodau, kaip visada maloniai nusišypsau, o viduje mirštu. Nekenčiu savęs už pyktį. Nekenčiu savęs už kiekvieną ištartą blogą žodį ar poelgi, kurį dažniausiai susivokiu atlikus, kai jau būna per vėlu. Nekenčiu už kiekvieną egoistišką mintį. Tos mintys, kurios mane kartais užpuola. Ne vien tik egoistiškos, dažniausiai tiesiog kasdieniškos ir gana kvailos. Tie visi rūpesčiai, kurie sukasi mano galvoje, mane baigia pribaigti. Nenoriu apie tai galvoti. Nenoriu turėti tokių minčių ir išvis turbūt nenoriu turėti minčių(?).  Stengiuosi kontroliuoti savo mintis ir poelgius ir kartais man tai gerai sekasi. Bet dažnai nutinka, kad nebegaliu net sau vadovauti. Kaip tai gali būti, kad kartais nepriklausau pati sau? Kas tai - instinktai, natūralus žmogiškas durnumas ar kažkas kita? Visada kartodavau, kad man nepatinka, kai kiti man vadovauja, bet man pačiai kitiems vadovauti irgi nepatinka. Man patinka tik pačiai už save atsakyti. Bet taip išeina, kad negaliu už save atsakyti. Greičiausiai esu tokia pati marionetė kaip ir visi kiti. Bet viltis miršta paskutinė. Vis dar turiu tas visas akimirkas, kai žinau, kad esu, kai žinau, kad mąstau, kai žinau, kad galiu elgtis laisvai savo įtakoje. Tos akimirkos man teikia vilties, bet jų vis dažniau nebepakanka. Noriu išlikti savimi visą laiką, nenoriu tapti tik tas padaras su man duotu vardu. Noriu būti laisva. Bet tai nėra tiesa ir tai mane žudo. Tokiu būdu pati save žaloju.

Sometimes we need to escape

Kaip aš išmokau sau pataisyti nuotaiką:

Išėjau iš paskutinių pamokų (aš to nevadinu pabėgimu, man tiesiog reikia išeit). Taip, taip, negalima be pateisinamų priežasčių palikti mokyklos, bet kam rūpi? :D Man tokie pasišalinimai iš tos vietos kartais būtini. Dėl ko? Tiesiog viskas atsibodo, kad jau negalėjau daugiau kentėt ir dingau. Po to pasileidau gerą muziką ir visą kelią nusprendžiau bėgti vietoj to, kad važiuočiau troleibusu. Vaizdelis toks: skuodžiu kokius 5 km šaligatviu su sunkia taše, išsišiepus iki ausų, išskėtus rankas lyg norėčiau ką apkabint ir bandau dainuot (nepaisant fakto, kad buvau padusus nuo bėgimo), žmonės VISI atsisuka ir keistom išraiškom stebi kurį laiką. Paskui man pasidarė juokinga :D Turėjau mokytis ir sėdėt tam pastate, o aš nuostabiai pabėgiojau. Bent pasikėliau sau nuotaiką visai dienai :D


                                                        Yeah! Jis irgi man pritaria :)

Kaip būti "nefainu"

• Būk negražus, žmonės nenorės su tavim bendrauti.
• Būk gražus, žmonės tau pavydės.
• Būk nevykėlis, žmonės iš tavęs šaipysis.
• Būk sėkmingas, žmonės sakys, kad esi naglas sukčius.
• Būk draugiškas, žmonės sakys, kad esi padlaižys.
• Būk nedraugiškas, žmonės sakys, kad tu nepagydomas pikčiurna.
• Būk plonas, žmonės sakys, kad esi anoreksikas.
• Būk storas, žmonės sakys, kad esi šlykštus ir baisus.
• Būk savimi nepasitikintis, žmonės pasistengs, kad tavo nepasitikėjimas savimi dar labiau padidėtų.
• Būk savimi pasitikintis, žmonės sakys, kad esi pasikėlęs. 
• Būk toks kaip visi, žmonės sakys, kad tu pilka masė.
• Būk išskirtinis, žmonės sakys, kad esi keistuolis.
• Būk protingas, žmonės sakys, kad tu moksliukas.
• Būk ne toks protingas, žmonės sakys, kad tu atsilikėlis.
• Būk geras, žmonės pasinaudos tavo gerumu.
• Būk negeras, žmonės sakys, kad tu skūpas egoistas.
• Būk dvasingas, žmonės įsivaizduos, kad tu dievobaiminga davatka .
• Būk nedvasingas, žmonės įsivaizduos, kad tu apsėstas velnio illuminatis.
• Būk žaismingas, žmonės sakys, kad tu mažvaikis.
• Būk rimtas, žmonės sakys, kad tu nuoboda.
• Būk atsipalaidavęs, žmonės sakys, kad tu apsinešęs.
• Būk įsitempęs, žmonės sakys, kad tu nemoki atsipalaiduot.
• Būk emocingas, žmonės sakys, kad tau hormonų audros.
• Būk be emocijų, žmonės sakys, kad tu poxuistas.
• Būk keliautojas, žmonės, sakys, kad tu vietos nerandanti valkata.
• Būk sėslesnis žmogus, kiti sakys, kad tu namisėda.
• Būk ekstravertas, žmonės sakys, kad tu apsimeti kompanijos siela.
• Būk intravertas, žmonės sakys, kad tu atsiskyrėlis.

Logika? Nėra logikos, tame ir esmė. Išvada: nebūk gal?..

                                                                          After all..

Visur magija

Ji sakė, kad aš trenkta. Ji sakė, kad aš niekam tikus. Cha, man nerūpi. Aš pakankamai laiminga, o ko dar reikia? :D Argi ne laimė svarbiausia? :)
Taip gerai įsijaučiau į paplaukusios pochuistės vaidmenį, kad tokia po mažu tapau?.. :D Gerai, netiesa, kad man viskas nerūpi. Bet, kad esu švelniai paplaukus... nelabai švelniai, tiesa sakant :D Nenustebčiau, jei tuoj pradėčiau matyti vienaragius (kartais matau) :) Bet esu visai laiminga taip gyvendama (nes man suteikė galių švytinčios liepsnelės). Negalėčiau apsimesti "normali". Juk smagiau žmones erzinti ir slėpti tikrą savo suvokimą. Apsimesk durneliu, bet visada išlik gudrus. Muhaha :D Nes aš visur matau magiją. IR TURIU JUMS SVARBIĄ ŽINIĄ: JI EGZISTUOJA.  (Ne, man ne dešimt metų).

Sekmadieniniai pamąstymai

Taip, tai žmogiška - bijoti, jausti skausmą, klysti. Ir tik suprantant kitų skausmą, galima jausti atjautą.
Myliu skausmą, nes tik skausmas gali padėti atrasti tikrą atjautą, tikrą meilę. O kai linksminuosi materialiajai "aš" būna smagu. O siela verkia dėl netikrų draugų, pigios laimės. O kai verkiu, tikroji "aš" pabunda ir ateina supratimas, atjauta ir paprastumas. Visad ieškok to, kas tikra ir paprasta. Neieškok įspūdingos išorės, nes tai - tik nepastovus miražas. Netapk dvasios turistu, nes taip tik blaškysiesi. Pažindamas vieną kelią - pažinsi visus.

                                   ♥

Aš buvau akla. Ir kokiam pasauly buvau įkalinta? Kartais ateidavo trumpi prašviesėjimai. Tas visas "positive thinking" toks absurdiškas dalykas, kad net juokinga. Lyg tai padės? Cha, sėkmės tikint. 
Kažkada galvojau, kad mano persimainymai - asmenybės dvilypiškumas, dabar supratau, kad tai tiesiog mano geresnė versija. Argi nėra juokinga, kiek triukšmo ir veiklos žmonės pripildo savo gyvenimą, kad tik neliktų patys su savimi? :) O man patinka likti pačiai su savimi. Taip, taip, kartais bandau kovoti su realybe ir pagaliau ten grįžti. Bet koks tikslas su ja kovoti, jei visas šitas gyvenimas nėra tikresnis už sapną. 
O anksčiau buvo kitaip. Būčiau juokusis iš savęs (nes buvau tipo "kieta"), na, ir dabar kartais tokia apsimetu prie žmonių, kad pritapčiau. Vaidinu tokią susidomėjusią nesąmonėm ir nepatenkintą kuo nors (gerai, gal ne visada...). Nors taip nėra :) Ir niekada nebuvo... Esu nuostabi aktorė. :)

                                    ♥

Tas YOLO reikalas kartais kenkia vargšams žmonėms. :) Visi tie "gyvenimas - mažytis, nėra ko varžytis" ir t.t. Taip, jis trumpas, bet tai dar nereiškia, kad reikia jį sugadinti. :) O reinkarnacija aš anksčiau netgi tikėjau, o dabar nei tikiu, nei netikiu. Kai ateis laikas (jei ateis laikas) - sužinosiu, o dabar nežinau. Mano žmogiškas protas tam nepasiruošęs. Nors, turbūt, nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa. Sunku tai objektyviai apsvarstyti. Vienas žmogus man pasakė: "Nenorėčiau, kad reinkarnacija būtų tiesa, nes tada gal nepažinočiau tavęs ir negalėčiau būti su tavimi". Bet kokiu atveju, aš esu įsitikinus, kad mes neišnykstame po savo mirties lyg niekur nieko. Neatsiradome iš niekur nieko - nepranykstame kažkur. Mes ir toliau kažkaip gyvename už savo suvokimo ribų. O tas YOLO reikalas tarsi perteikia žinutę, kad daugiau nieko nėra po mūsų mirties. Taip mums gimsta baimė mirti, o taip neturėtų būti... Na, žinoma, kiti supranta šį posakį, kad mes šioje Žemėje gyvename tik vieną kartą. Šiuo atveju nėra teigiama, kad išvis visur tik vieną kartą. Antras variantas galėtų netgi būti apsvarstomas kaip galimai teisingas ir tai jau savaime geriau. Bet, deja, dažniausiai šis posakis suprantamas minėtuoju pirmu atveju, kas yra...liūdna.

                                    ♥

O aš į mirtį ramiai žiūriu - tai juk tik nauja pradžia. Kam reikia pavargusio kūno ir suluošinto proto? Tik į mirtį žiūrėdamas ramiai, pagaliau gali pasakyti, kad esi laisvas. Neturi daugiau prie ko prisirišti. Mano smalsus protas nebijo, priešingai  - jam smalsu. O kas toliau? :) Kelionė vis tęsiasi... Mirtį pasitik taip natūraliai kaip savo seną gerą draugę arba kaip vaikas, puldamas į mamos glėbį.

                                    ♥

Nesitikėjau tokios pabaigos. Verkiau, verkiau, verkiau. Po to atėjo supratimas, kad tai ne pabaiga. Nes viskas visuomet baigiasi laimingai, o jei nesibaigė - tai dar ne pabaiga. Ji mirtį pasitiko tarsi puldama į mamos glėbį, be galo gražiai ir pasiaukojančiai. O jis suprato, kad yra dėkingas jai, nes būdamas su ja tapo tokiu žmogumi. Žmonės yra skirti padėti vienas kitam. Taip, jam buvo labai sunku, visiems mums labai sunku. Bet yra vienas dalykas, kuris išliko ir po mirties - meilė. Kad ir kaip nepakeliama buvo būti šioje Žemėje be jos - tai laikina. Gyvenimas labai trumpas, tarsi žaibo blyksnis. Jis labai greitai pabėgs ir tada jis pasitiks mirtį tarsi puldamas į mylimosios glėbį. Ir jie vėl bus kartu. Nes tai kas tikra - nemiršta. Meilė, žmogaus siela.  
                                                 TO INFINITY AND BEYOND ∞

                                     ♥ 

Knygos

  Dievinu geras knygas. Jei jos būna pakankamai įdomios, galiu ir realybę užmiršti. Išgyvenu viską kartu su veikėjais, o jei kuris numiršta, kartais reikia net savaitės išsiverkti. Bet paskui nusprendžiu, kad čia tik kvaila autoriaus sukurta pabaiga ir pati sau pasirašau tobulą pabaigą :D Na, žinoma, dažniausiai esmė būna ne laimingoje pabaigoje, o pačioje istorijoje. Ir gal ta nelaiminga pabaiga nėra tokia jau nelaiminga? Gal tas anapilin iškeliavęs veikėjas ten laimingesnis? O su tais, kuriuos myli vistiek susitiks kažkada kažkur. Ir galbūt tik ten jų laimė gali būti pilna, nes žemėje tai nelabai įmanoma. Šitaip mąstant visos knygos su laiminga pabaiga :)
  Knygos gali daug išmokyti. Ir kalbu ne tik apie nuobodžius vadovėlius. Nebūna griebti į rankas "kaip tapti laimingu per savaitę" ir panašiai. Ten dažniausiai būna tik smegenų pudravimas. Visas pamokas galima rasti geroje grožinėje literatūroje. Kaip nepasiduoti. Kaip nebijoti. Kaip pasiaukoti už kitus. Kaip vertinti draugystę. Kaip mylėti. Kaip kovoti. Kaip nugalėti blogį. Kaip svarbu yra teisybė. Kaip rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Kaip viskas baigiasi gerai, o jei nesibaigė, tai dar ne pabaiga. Gal ne šiame gyvenime, gal ne žemėje, bet ne pabaiga. Kaip išsiaiškinti užslėptas paslaptis. Ir t.t.

Ok, aš gal baigsiu čia svaigt :D Tiesiog, jei nemėgstat knygų - užjaučiu jus. Nah..neužjaučiu :D

Geros dienos.

30 random (atsitiktinių) faktų apie mane

Nors sakiau, kad daug apie save nerašysiu, vis dėlto nusprendžiau pasidalinti keliais faktais apie save :D

1. Gana greitai būsiu pilnametė (nors kiti pasakytų: negreit dar, turi metelius pasidžiaugt).
2. Padarau kelis pilnus prisitraukimus. Ir šiaip esu pakankamai stipri. Nepasikuklinau.
3. Niekada nebuvau kirpykloj. Per visą gyvenimą. Bet tai dar nereiškia, kad mano plaukai rekordinio ilgio, priešingai - jie gana trumpi. Tiesiog mane vis dar kerpa mama.
4. Beveik nelankiau darželio.
5. Dievinu mandarinus, arbūzus, Earl Grey arbatą, šokoladą ir pelėsinį sūrį.
6. Traumatologiniam skyriuje buvau gal 9 kartus, bet nei vieną kartą nebuvau nieko susilaužius. Visus kartus tiesiog buvau ką nors smarkiai susimušus.  
7. Nei karto negulėjau ligoninėj. Gimdymas nesiskaito, nes gimiau kūdikių namuose.
8. DIEVINU Vandenį. Galėčiau taip pat ramiai gulėti ant nugaros tiek ant grindų, tiek vidury ežero. Mėgstu vandens sportą.
9. Kai buvau maža, mane mama vadindavo ne vardu, o delfinu. Tai buvo mėgstamiausias mano gyvūnas. O dabar mėgstu ABSOLIUČIAI visus gyvūnus, netgi vorus.
10. DIEVINU Gamtą. Labai. Ateityje norėčiau tyrinėt gamtą, nes ofise neišsėdėčiau nei savaitės.
11. Galiu (o gal galėjau? nes jau senokai tai bandžiau) išstovėt ant rankų pusę minutės. Anyway, aš mėgstu įvairius akrobatinius triukus.
12.  Mano mėgstamiausi saldainiai EVER.
13. Skaityti angliškas knygas mėgstu labiau nei lietuviškas. Nes man taip gražiau skamba. Bet tai nereiškia, kad nemėgstu lietuvių kalbos.
14. My Heroes: Queen, The Beatles, Coldplay, Of Monsters and Men, Imagine Dragons, Elvis Presley, Pink Floyd, Nirvana, Michael Jackson, Mumford and Sons, Foje, The XX, Foster The People, Bastille, The Cure, The Kooks, The Who, Ramones, Aerosmith, Kings Of Leon, KISS, AC/DC, Red Hot Chili Peppers, Artic Monkeys, Lana Del Rey, The Lumineers, Tired Pony, Lykke Li, Alphaville, The Roling Stones, Led Zeppelin, Guns N'Roses, Fun., John Mayer, Milky Chance, etc.
15. Nesu gera rašytoja.
16. Paskutinį kartą sirgau LABAI SENIAI.  Praėjusias metais gripu sirgo visa mano šeima, išsiyrus mane. Man ir skiepų nereikia, aš - abnormali.
17. Moku grot pianinu.
18. Kartą mama man koją pervažiavo su mašina. Bet nieko rimto neatsitiko, tik koja buvo truputį patinus.
19. Esu lankius daug įvairių būrelių.
20. Manau, kad be kelionių gyvenimas yra visiškai nuobodus.
21. Kažkada buvau iškritus iš aukšto medžio viršūnės, bet nieko neatsitiko, nes nukritau į krūmą po medžiu. Tik truputį buvau apibraižyta.
22. Mėgstu audras su žaibais.
23. Mėgstu filosofines ir religines knygas.
24. Anksčiau norėdavau numirti.
25. Kažkada buvau prisigėrus kai tėvai buvo netoliese. Bet kiek atsimenu,  jie nesužinojo, nes iškart nuėjau miegot.
26. Kaip jau kažkada minėjau, mano šneka yra humoro (kartais juodo, kartais medinio), ironijos, sarkazmo ir kvailų pokštų mišinys. Beveik nieko nereik priimti rimtai, o jei kartais šneku rimtai - tai greičiausiai būna filosofavimai.
27.  Moku mašiną vairuot nuo 12 metų. Tėtis duodavo su savo mašina pavažinėt miško keliukais.
28. Esu vegetarė (nevalgau žuvies ir mėsos). Beveik nevalgau nesveiko maisto.
29. Man pastoviai atsitinka tokios situacijos, kurios gali nutikt tik man ir Mr.Bean (Bynui). 
30. Esu keista.

Mane įkvėpia liūdesys

Kai esu linksma ir gerai jaučiuosi, dažniausiai net nepagalvoju apie rašymą, o kai esu liūdna - žodžiai liejasi per kraštus. Ir po to lengviau pasidaro, tarsi išsilieju neigiamas emocijas. Tik esu uždara, todėl tas mintis pasilieku sau. O šiame bloge nerašau visko, kas slepiasi pas mane galvoje, nes nenoriu, kad jūs išprotėtumėt :) Nesupraskit neteisingai, aš tikiu, kad dauguma žmonių tai pakeltų, bet nenoriu Jums užkraut savo keistas (kartais kraupias) mintis.
Todėl... Žiūrint iš gerosios pusės, net ir liūdesy bei depresijoj yra kažkas gero. Nustosiu rašyt tik dviem atvejais: jeigu  prarasiu vaizduotę arba tapsiu visiškai laiminga. Tikiuosi, taip nebus. Aš nebūsiu aš.

Ramybės, prašyčiau

Švelniai hiperbolizuotas , bet persmelktas realybės tekstas.

Noriu vienam žmogui pasakyti tiesiai į veidą, bet mano etikos ribos man to neleidžia. Nors gana ryškiai tai parodau užuominomis. PALIK MANE RAMYBĖJ, GYVENK SAVO GYVENIMĄ, O AŠ KAIP NORS IŠGYVENSIU. Prisimazink prie kitų. Vaidink, kaip ir visi jie daro. Parodyk save, vaizduok kažką, nes tik taip išsikovosi kelią į kvailą "elitą". Visiems vadovauk, nepriimk kitų nuomonės. Visuomet skelbk savo neįdomią nuomonę, renkis firminiais rūbais, turėk brangius daiktus. Padlaižiauk, apsimesk draugišku, o už nugaros apkalbinėk. Nevenk ir "kietu" pabūt, pasityčiok iš kitų, parūkyk truputėlį. Priešinga lytis lai būna didžiausias tavo traukos objektas. Na va, dabar tu populiarus. Visai nesunku, ane? Užtat tu dabar labai bendruomeniškas. Pasikelk save į dausas, nes dabar tu labai "nerealus", turi daugybę netikrų draugų, psichotropinės medžiagos yra visai sveikas dalykas mąstant tavo nesveika galva, susiporavimas yra vienas iš svarbesnių tikslų, bet tai negali pranokti šlovės. Nes tai tavo vertybė. O šią mergaitę palik ramybėj, jai patinka jos intravertiškas gyvenimėlis, jos išgyvenimai. Palik šia mergaitę ramybėj, niekada neaiškink jai ką daryti. Nes ji nekenčia, kai kiti jai vadovauja, bet ir pati vadovauti kitiems nemėgsta. Palik ją ramybėj, nes ji pati atsakinga už save. Ech, jau apie save trečiu asmeniu pradėjau šnekėti. Juk aš, pasak mano močiutės, esu karalaitė. Kodėl gi negaliu apie save taip kalbėt?

"Nevykėliai"

Tu neturi teisės kito vadinti nevykėliu. Įkalbėsi į jo vargšę galvelę ir jis tuo patikės. Jis jausis kažkuo blogesnis, visiškai nevertas ir savimi nusivylęs. O tie, kurie laidosi tokiais žodžiais, greičiausiai yra patys kompleksų pilni ir pavydus žmonės. Jei tave taip vadina, reiškia tu konkurentas ir jis tave nori pašalinti iš kelio. NEVER GIVE UP. Nėra visiškų nevykėlių, yra tik visiški tinginiai. Nebūk tinginys, daryk tai, kas tau patinka. Laužyk normas, nepritapk su ta kvaila pilka mase. Neprisileisk per arti žmonių, nes jie praras pagarbą tau. Siek, tobulėk. Bandyk dar kartą, gyvenimas dar nesibaigė. NEBIJOK. Jeigu tu būsi sėkmingas, visada atsiras tavęs nemėgstančių. Bet tu gyvenk beprotiškai, gyvenk linksmai.

Aplinkinių nuomonė ir patyčios

Anksčiau man rūpėdavo aplinkinių nuomonė. Vis kamuodavo mintys: O ką kiti pagalvos? Kaip jie elgsis su manim? Ar jie mane atstums? Bet tai nesvarbu. Turi svajonę, jos siek. Mažiausiai turi rūpėti aplinkinių nuomonė. Vistiek neįmanoma visiems įtikti, pilna šiame pasauly pavyduolių. Kas dedasi jų galvoj, nėra mano reikalas. O kaip nori, taip tegul elgiasi tie žmonės. Bet iš manęs tyčiotis niekas nedrįsta, nes aš tiesiog nenusileisčiau. Atsikirtinėt tobulai išmokau, jei reiktų ir fiziškai galėčiau apsigint. O ką už akių šneka nėra svarbu. Nors, tiesa sakant, nieko nepadariau tokio, iš ko galima būtų tyčiotis. Su dauguma žmonių elgiuosi taip, kaip jie su manimi - šaltai. Kaip žinome, tokie puikiai pritampa šiuolaikinėje visuomenėje tarp paauglių. Nesu aš tokia, čia tik mano apsauginis skydas. Bet pastaruoju metu, net jaučiu malonumą durnai elgdamasi. Argi nėra smagu apgaudinėti žmones, kad esi beprotė ir tokiu būdu juos linksminti? :D Man taip patinka stebėti jų išraiškas ir paskui kvatoti. Gal vis dėlto dėl beprotės net nereikia apgaudinėti. Bet kuriuo atveju, iš manęs galima visko tikėtis.
Sunkiausia tiems "geručiams angelėliams", kurie niekuomet negali sulaužyti nei vienos taisyklės ir būna kliūtis ir dažnai patyčių objektams. Nors narkomanams būti ne kažką geriau, ir iš jų tyčiojamasi. "Kieti" arba "populiarieji" dažniausiai būna yra tie, kurie pradeda patyčias. Nes tai jiems yra smagu. Apgailėtina. O tokiems visada besijuokiantiems bepročiams, kurie gyvena savam pasauly ir jiems nusispjaut į kitų nuomonę yra visai gerai. Išbandyta ši rolė.

Išgyvenkit. Juokitės.

Lapkritis ir mano keistenybės

Lapkritis visada buvo mano nemėgstamiausias mėnuo. Šalta, lyja, dar nėra sniego, jokių nuotykių... Užtat gruodis dažniausiai būna tobulas! Todėl jau pradėjau kambarį puošti kalėdinėmis dekoracijomis - apsimesiu, kad nėra lapkričio. Nesąmonė, bet ką padarysi :D Mokaisi, dar kažką paveiki, miegi. Rutina. Bet man neliūdna. Turbūt didžiausias mano talentas yra apsimesti keista ir juokinga. Savo draugų paklausiau, kokia mano geriausia savybė. Beveik visi jie atsakė, kad esu LABAI linksma ir visada moku prajuokinti žmones ir šiaip esu labai pozityvus žmogus. Deja, beveik viskas būna smagus spektaklis, kuomet man patinka elgtis juokingai. Man nesvarbu, ką kiti pagalvos, svarbu - kad visi linksmi. O tik keli žmonės žino mano kitą pusę, kuri gali verkti per naktis.

O dabar nuotaikos pakėlimui, mano pastarojo mėnesio feilų sąrašiukas (tų, kuriuos galėjau atsiminti):

• Nueinu į baseiną. Kaip visada tobulai paplaukioju. Išeinu visa šlapia, nueinu prie veidrodžio pažiūrėti kaip atrodau, raktelį pasidedu prie kriauklės. Bet... po kelių minučių jis įkrinta į kriauklę, o ten, kaip tyčia, nėra grotelių, dengiančių kriauklės vamzdį. Taip į vamzdį patenka mano galimybė persirengti sausus rūbus. Logiškai mąstantis žmogus nueitų pasakyti darbuotojams apie tai. Ką darau aš? Pažvengiu geras 10 min., vėliau kažkokiu būdu atsuku vamzdį, pasiimu raktelį ir sudedu vamzdį atgal. Pabandau paleisti vandenį ir pažiūrėti kaip veikia mano sumontavimas. Deja, vanduo trykšta fontanu. O aplinkiniai juokiasi, nes prieš tai aš rimtu veidu pasakiau, kad esu mechanikė. Greitai pasišalinu iš įvykio vietos.
• Einu gatve ir pamatau draugę. Ji įlipa į troleibusą, aš bėgu iš paskos ir šaukiu: "Palauk!'' Pasipiktinus pasiveju ją ir linksmu tonu garsiai paklausiu: "Kodėl manęs nepalauki?" Deja, atsisuka ne draugė, o tokią pačią striukę turinti buvusi mokytoja. Aš pradedu jos klausinėti, kaip ji gyvena ir apsimetu, kad norėjau labai su ja susitikti. Tikiuosi daugiau jos gyvenime nesusitiksiu.
• Einu su 8 metų pussesere į kiną. Ten netikėtai susitinku savo vaikystės draugą. Po kino dar visi pavaikštom po miestą, kai staiga pribėga kažkokia bobutė ir pradeda šaukti: "Kokie dabar laikai! Tokie jauni ir jau vaikų prisidarė!" Puskė keistu žvilgsniu stebi bobutę, aš nevaldomai pradedu juoktis, o draugas praneša: "Ponia, Jūs gal juokaujate, šita mergina yra visiškai išprotėjus, man tik gaila vargšės jos pusseserės, todėl sutikau jas palydėti ir pažiūrėti ar ši beprotė nepadarė blogos įtakos mergaitei". Vėliau jis mirė nuo mano rankos.

Gamtos vaikas

Užaugau gamtos apsupty, beveik nelankiau darželio. Vis dar atsimenu tas senas geras dienas, kai su močiute vos tik prašvitus eidavom stebėt gamtos. Ji žinodavo kiekviena augalą, gyvūną. Tuomet mat atrodė, kad ji moka ne tik gyvūnų, bet ir medžių kalbą... nors, tiesa sakant, ir dabar man taip atrodo. Laukuose, miškuose, ežeruose jaučiausi lyg savo namuose. Barbės, mašinėlės ar kompas man tada neegzistavo. Buvo ką veikti ir be žaislų... Dažniausiai žaisdavau su savo vaizduote. Dar labai mėgdavau stebėti žvaigždes, turėjau žvaigždynų atlasus, kuriais remdamasi kiekvienam šviesuliui danguj ieškojau pavadinimo. Ech, geri laikai...


O kas dabar? Nežinau.

Kai pradėjau eiti į pradinę, vis labiau pradėjau panašėti į "normalius" vaikus. Pradėjau žaisti su žaislais, susiradau draugų, sėdėdavau didžiąją dalį dienos uždaryta ankštoje patalpoje, mokiausi sausą teoriją. Užėmiau savo laiką krūva būrelių ir prisidėjau prie nuolat skubančių žmonių būrio. Prasidėjo kvailos intrigos bendraamžių tarpe. Atsirado mano mylima pora: kompiukas ir intikas. Į lauką vis rečiau išeinu. Bet blogiausia... Nebematau žvaigždžių. Na, taip, mieste jos nelabai matosi, bet ne tik dėl to. Mano akys dabar žvaigždes mato tik per rūką, kuris labai skiriasi nuo to mintyse išlikusio vaizdo. Na, žinoma, kai užsidedu akinius vėl matau. Bet jau ne taip, jau akys sugadintos. Civilizacija mane prisijaukino ir pasiglemžė. Užtat dabar aš "normali".

90-tieji

Gimiau 90-tųjų dešimtmetį Ir, tiesa pasakius, iš dalies džiaugiuosi, kad gimiau šį laikotarpį. Kad ir kaip svajočiau, kad ir kiek galėčiau paaukoti dėl bilieto į Queen koncertą, puikiai suprantu, jei būčiau gimusi Lietuvoje (Sovietų Sąjungoje), tai būtų neįmanoma. Tuomet turėčiau keisti ir šalį.  Bet yra kaip yra, nesuspėjau nei su gėlių vaikų, nei su senojo gerojo roko metais. Nors kalbant apie Lietuvą, nėra taip jau blogai, juk esame laisvės vaikai. Kad ir kiek žmonės šnekėtų, kad prie Sovietų buvo geriau, manęs neįtikins. Dabar irgi nėra tobula, visi tik burba dėl valdžios, bet užtat nėra Geležinės uždangos ir galit dingt kur norit. Ir šiaip nėra pasaulinio karo, bombos virš galvų neskraido, nesušaudo už gimtosios kalbos vartojimą.

Kalbant apie prisiminimus...

Sąrašas dalykų, kurių pasiilgau ir kurie man asocijuojasi su 90-taisiais ir vaikyste:

• senoji geroji animacija
• kiti nerealus filmukai, o ne kažkokios smalsutės Doros and stuff
• stalo ir lauko žaidimai
• palapinės iš dekių
• vaizduotė
• nuoširdus įsitikinimas, kad Magija egzistuoja
• tikėjimas Kalėdų Seneliu ir jo išnaudojimas
• tada pasaulis atrodė visai graži vieta
• įsitikinimas, kad kai užaugsiu bus labai kietai, būsiu galinga, nieko nebijosiu ir turėsiu gražų princą
• toks dalykas kaip internetas man išvis neegzistavo
• kai viskas buvo paprasta
• nereikėjo nei maisto, nei miegot, nei šilumos, svarbu buvo tik laukas ir draugai
• gebėjimas užmegzti pokalbį ir susidraugauti su bet kokiu žmogumi, nesvarbu kiek jam metų
• kitokie nei dabar saldainiai ir kramtomoji guma
• visas problemas galėjo išspręsti vienas žmogus - Mama
• meeedžiai, gamta, laukai, miškai, pasivaikščiojimai, gyvūnų stebėjimai (užaugau gamtos apsupty)

Ateitis ir Vėlinės

Šiandien susimąsčiau, ką noriu veikti gyvenime. Ogi nieko. Šiuo metu neturiu jokių svajonių susijusių su kokia nors profesija. Išvis aš nenoriu jokios profesijos, nieko rimto dirbti. Iš aplinkinių tik girdžiu: "negali nieko neveikt, turi įstoti į universitetą, įgauti profesiją ir užsitikrinti gerą materialinę padėtį". Aha, tik kažkaip jie patys taip gyvendami nėra laimingi. Nors koks skirtumas, laimingas tu ar ne. Gal vieniem patinka būt nelaimingiem ir save skriausti. Svarbu, kad jiems taip gerai. Bet jau nukrypau nuo temos. Nusprendžiau, jei dabar neturiu jokių planų ir svajonių, tai anksčiau tikrai turėjau daug svajonių! Kodėl gi neišpildžius vaikystės svajonės, jei dabar esu be fantazijos? Susiradau savo senus laiškus ir piešinius, sukurtus linksmais pradinės metais, ir ieškojau įkvėpimo. Galvojau rasiu kažką normalaus, bet eilinį kartą save nuvyliau. Beveik visi šedevrai buvo išpuošti mielais padarais ir rutuliais. Užrašas viršuje skelbė: "BŪSIU POKEMONŲ MEISTRĖ". Hell yeah! Gal dar egzistuoja tas kompiuterinis Pokemonų žaidimas? Tada kažkuria prasme galėčiau tapt pokemonų meistrė, bet dauguma žmonių greičiau mane pavadintų noulaifere.
O jei rimčiau, tai žiūrėsiu, kur mane gyvenimas nuves. Nes koks skirtumas, gyvenu dabartimi. Ką veikiu dabartyje? Na, techniškai, šiuo metu valgau ir rašau, neseniai grįžau iš kapinių. Beje, labai gražu ten. Aplink tamsu, o ten labai daug švieselių (žvakučių). Taip magiškai atrodo.
Ramių Vėlinių, žmonės.

Uodegos ir asmeniškumai

  Nekenčiu, kai žmonės mane persekioja. Prilipa kaip uodegos ir neatstoja, vis mazinasi. Kalbu apie savo kelias drauges, nes kai vaikinai siekia tavo dėmesio (proto ribose) visai smagu. 
  Viena iš jų man jau turbūt sapnuosis kaip košmaras. Niekaip negaliu draugiškai jos atsikratyti daugelį metų. Aš noriu kur nors nueiti su savo kitomis draugėmis, ji atseka. Norim kartu daryti kokį projektą, ji prisimazina. Kai tik randa laisvo laiko, nepraleidžia progos įsiterpti į mano ir kitų pokalbį, tik kai visi nutyla, tada nustebusiai pažvelgia į mane. Dažnai ją pagaunu stebinčią mane, bet ne šiaip stebinčią, o tiesiog įbedusią žvilgsnį ilgą laiką (atrodo kraupiai, kaip kokia užhipnotizuota). Šitaip anksčiau mane stebėdavo tik keli bernai, nors ir tai pagavę mano žvilgsnį, greit nusisukdavo. O ji ir toliau spokso, tik tada kai paklausiu, kas yra, nenoriai nusuka akis. Ne gana to, prieš kelis metus stengiausi kuo ilgiau išlaikyti paslaptį į kurią mokyklą ruošiausi eiti. Bet keliams žmonėms išplepėjus, ji sužinojo ir atsekė mane. Į kitą mokyklą, tada dar kažkaip pateko į tą pačią klasę. Aš susiradau naujų draugų, o ji tiesiog primeta, kad tai ir jos draugai ir persekioja mus. Jau girdžiu ir jų skundus, kaip jiems ji nepatinka ir kaip ji užkniso. Vienas žmogus net pasakė: "kodėl, po velnių, dėl to, kad tu jos "bestukė" (ji niekada nebuvo mano bestukė), mes turim ją kęsti ir iš mandagumo bendrauti?" Kaip man tada elgtis? Ech, sėdžiu ir galvoju, kad Kalėdų Senelis man galėtų atnešti dar daugiau tolerantiškumo, draugiškumo ir kantrybės. Nesuveikė net ir mano užuominos, kad daugiau nenoriu turėti bendrų reikalų. Greitai nutraukti pokalbiai, stengimaisi kuo greičiau pabėgti, nemandagios replikos ir kai kurie poelgiai. Bet nieko, ji ir toliau apsimeta, kad mes "bestės". O aš tiesiog negaliu jai išrėžti jai į akis: "atsiknisk." Negaliu atstumti, kai kitas žmogus labai nori bendrauti, stenguos elgtis kuo draugiškau. Nors užkniso. Nesveikai. Žinau, aš bloga :D Dar klausiu savęs, ką ji tokio manyje atrado, kad taip prilipo? Ką?.. Kai ten beveik nieko nėra...
  Turėjau dar vieną draugę prielipą. Visuomet, kai aš ir mano "draugas" (tuomet jis man patiko) norėdavom pabūti vieni, ji lyg niekur nieko atnešdavo savo kailį. Galiausiai man gana draugiškai pavyko jų abiejų atsikratyti. Nėra draugės prielipos, nėra ir vaikino.
  Man labai patinka būti su draugais, bet vienai man geriau. Turiu kelis nerealius draugus ir man jų užtenka, nereik man viso būrio apsimetelių. Viena draugė skundėsi, kad yra per drovi bendrauti su žmonėmis, o mane pavadino nesuinteresuota. Ir ji buvo teisi. Aš esu nesuinteresuota bendrauti su daugeliu žmonių, todėl iš šalies atrodau gan rami ir tyli. Jei žmogus man neatrodo įdomus, aš su juo sėkmingai palaikau super formalius santykius ir nesileidžiu į asmeniškumus. Kodėl? Nes žmones prisijaukinus, man būna LABAI sunku juos atstumti ir pasakyti, kad pernelyg nesimėgauju tokiu bendravimu. Todėl jei nesu garantuota, ar ta draugystė bus nuoširdi, tiesiog net nemėginu bendrauti. O kalbant apie prielipas, tikiuosi, kad daug tokių nebus mano gyvenime. Nes aš individualistė. Nes aš dievinu savarankiškumą. Tegyvuoja nepriklausomybė. Amen.

  

Fun

  Keista... Beveik nieko neatsimenu, kas buvo vakar :D Ir esu tikra, kad nevartojau jokio alkoholio ar kitokių svaiginančių medžiagų. Bet atsimenu tik tiek, kad buvo gerai :D Toks žiauriai linksmas ir išprotėjęs vakaras ir naktis. Daaaug juoko, keistų kitų žmonių žvilgsnių, nepažįstamų gatvių ir kompanija, kuri nesitikėjau, kad gali būt tokia paplaukus. Nors iki manęs dar toli, bet vis tiek, tai maloniai nustebino.
 Šiandien atsibudau vidury dienos su švelniai skaudančia galva, bet ai... Juk atostogos, galima sau kartais leisti būti ne tik rimtai. Paskutiniu metu tapau, gal daugiau ne tiek rimta, kiek nuobodžia. Pagaliau galiu pasakyti, kad buvo gera naktis.

Tragikomedija

Neleisk niekam pasakyti, kad tu negali kažko padaryti. Nes tu GALI.

  Aš pati save įkvepiu, tada kai kurie žmonės mane sužlugdo, iš naujo save įkvepiu ir taip kartojasi.. Toks vaizdas, kad kitiems yra labai smagu man priekaištauti. Visuomet minimos tik blogosios pusės, neišgirsi nieko gero. Aš pats blogiausias vaikas pasaulyje, kodėl aš iš vis tokia gimiau. Taip, susipažinkite su mano tėvų nuomone. Pagal juos aš nevykėlė, isterikė, neišsilavinus, pikta, nepagarbi, agresyvi ir t.t. Niekaip negaliu jiems išaiškinti, kad nėra tobulų žmonių ir visų paauglių gyvenimas nėra lengvas. Jei paauglystėje yra kažkokios problemos - tai normalu. Jei jų nėra, tuomet yra nenormalu. Nes jei neišsimaištausi paauglystėje, gali pradėti taip elgtis būdamas suaugusiu, o tuomet tą žmogų ir jo gyvenimą aš nuoširdžiai užjaučiu. Todėl dabar galit maištaut, aš leidžiu (patikslinimas: maištu aš nevadinu narkotikus, maištu aš vadinu nuotykius), juk esate jauni ir bent turėsite ką prisiminti. Ir tiesa sakant, nesu aš kažkokia išprotėjusi isterikė. Esu pakankamai ramus žmogus ir į viską ramiai reaguoju. Tiesiog kartais atsibosta klausytis tų pačių moralų, skundų. Nereikia taip visko sureikšminti. Jei netyčia žaisdama su šuniu išverčiu arbatos puoduką, nereikia manęs vadinti nerangia kiaule ir kitais gyvūnų vardais. Tik labai retais atvejais, kai neturiu ausinių šalia ir negaliu linksėti galvą ir apsimesti, kad klausau pamokslų, tuomet garsiai pasakiau (neklykiu, o garsiai pasakau), jog šitą jau esu girdėjus. Užtenka jiems tik prasižioti, iš karto aišku, ką nori pasakyt. Jokio įdomumo, jokios fantazijos. Nors dėl fantazijos dar galima abejoti... Kai garsiai šneku (Mat turiu pakankamai skardų balsą. Ir tai skiriasi nuo rėkimo. Kiek kartų rėkiau per gyvenimą galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), tada iš tėvų išgirstu kažką panašaus: "Ar gali tu mažint decibelus, negalėsim su tavim daugiau niekur keliauti, nes kaip taip garsiai šneki, paskui užsienį gali pagalvoti, kad mes tave skriaudžiam. Tada gali iš mūsų tave atimti ir atiduoti homoseksualų šeimai, nes ten tokių daug. Ir mes skaitėm daug tokių istorijų". Ir visa tai būna rimtai rimtu tonu. O kai nebegalėdama susivaldyti, pradedu nevaldomai juoktis, tuomet būnu įvertinta kaip "emociškai nestabili". Ech, linksma man gyvent, net į cirką eit nereikia. :D
  Su draugais irgi smagu. Daugumai jų yra svarbiausia mane aplenkti, nugalėti, būti geresniam/ai. Kai man ką nors pasiseka geriau padaryti, dažniausiai išgirstu juos užsidegusiu tonu sakant: kitą kartą tu susifeilinsi, o aš geriau pasirodysiu. Jesus Christ, dėl manęs Jūs gali ir šventais tapt, man negaila. :D Bet išgirsti blogus linkėjimus visiems nėra malonu.
  Bet aš ant jų visų nepykstu. Tikrai, esu labai dėkinga dėl daugybės smagių akimirkų. Visi juk turime kažkokių minusų, nieko čia tokio. Bet kam tų pykčių? Žmonės, negalit į viską paprasčiau žiūrėti? Kam tų dramų? Mano manymu, jei daugiau galvosi teigiamai ir apie teigiamas savybes, tuomet neliks vietos neigiamoms. Oh, Jūs mieli tragikomedijų aktoriai, toks nuostabus ruduo! Toks įdomus pasaulis! Toks linksmas gyvenimas!... Meh :D

Ir suprask tai kaip nori

 Lygiai prieš savaitę aš sėdėjau ir verkiau vonioje su saujele vaistų. Rankos drebėjo, o akys žiūrėjo tolyn pro langą... Viskas pasibaigė sąlyginai gerai, tik paverkiau valendėle dvi, nusisluoščiau šlapius skriuostus ir toliau gyvenau lyg niekur nieko.

  O dabar atrodo, kad galėčiau pakilti iki debesų ir garsiai šaukti: AŠ MYLIU PASAULĮ LABAI LABAI! Toks gražus ruduo, tie lapai tobuli, gaivus oras.. Šilti vakarai, malonios dienos net mano nemėgtoj vietoj. O svarbiausia!... Energija, entuziazmas, džiaugsmas, pasitikėjimas savimi. Ir anksčiau taip kartais būdavo, bet dažniausiai dėl kažkokio konkretaus tikslo. O dabar man tiesiog gera. Nereikia miego, nereikia liūdesio. Jaučiuosi kaip stebuklingas animacinis personažas. O gal ir esu?...

Welcome to my weird world.

It`s OK to be forever alone

  Dauguma mano draugių skundžiasi: „Aš mirsiu viena su 48 katėm.“ „ Aš forever alone.“ Jau net atsibodo. Nė velnio jūs nesat forever alone, turit jūs ir draugus, ir šeima (bent jau dauguma mūsų). O tą princą/princesę sutiksit, kai ateis laikas. O dabar pasimėgaukit vienatve! Nueikit su savim į pasimatimą (kad ir kaip tai durnai skambėtų), užsidekit žvakučių, pažiūrėkit gerą filmą, pasigaminkit skanią vakarienę ir mylėkite save. Vienam/ai būti nieko blogo, taip pailsi nuo žmonių, negali jų įžeisti, susipykti su jais. Na, bet ir nėra taip linksma kaip su draugais, o kur dar tas vienišumo jausmas... Reikia pratintis, mielieji. Gyvenimą pradėjote su mamos kompanija, vėliau jus globojo tėvai, globėjai, dabar su draugais leidžiate laiką, bet pačioje pabaigoje mes visi liksime patys su savimi.

Išdrįsk

Bijai ko nors? Dėl to blogai jautiesi? Tai pažvelk baimei į akis, specialiai nuveikt tai, ko labiausiai bijai. Žinau, gali būti labai sunku. Bet patikėk manimi, tada tavo pasitikėjimas savimi pasieks debesis. Jei sėkmingai nugalėsi baimę, tau iš pradžių atrodys, kad kalnus gali nuvers. Jei nesėkmingai - ką padarysi, bandyk dar kartą. Visi susifeilina. Nėra tobulų. Tik esmė tame, kad labai susikoncentruodami į save, asmeninę nesėkmę sureikšminame iki begalybės. O kiti tuo tarpu dar labiau susimauna, bet mes to dažniausiai nepastebime. Galit net nesinervuot, ką žmonės pagalvos, nes tiesa tame, kad jie apie savo problemas galvos, o jūsų klaidos jiems greit išnyks iš galvos. Ar verta pabandyti? Taip, verta! Jei nepabandysi, dar blogiau jausies. Vis galvosi, kas būtų, jeigu būtų... Laikas kai kurias žaizdas išgydo. Aš pavyzdžiui, dabar juokiuosi iš savo praeities klaidų ir baimių. Metams bėgant sustiprėjau ir buvusios problemos neatrodo tokios baisios kaip anksčiau. Tai tavo gyvenimas, todėl pasistenk nugyvent jį kuo įdomiau. Dare yourself. And remember: NOTHING IS IMPOSSIBLE.

R.I.P. my heart

  Mano širdis jau baigia galutinai numirti. Subyrėti į gabalus. Šiandien nėjau į mokyklą, nes skaudėjo širdį (tikrąja ta žodžio prasme, ne perkeltine). Anksčiau irgi skaudėdavo, bet šį kartą ypatingai. Jau galvojau numirsiu namuose (tuomet tokia visiška ramybė buvo apėmus). Nors buvau atlikti tyrimus daug kartų (visokias kardiogramas, širdies echoskopijas, kraujospūdį ir t.t). Ir esmė tame, kad niekuomet nieko nerasdavo, sakydavo, kad viskas puikiai su ta širdimi. Gal iš medicininės pusės žiūrint gerai, bet iš kitos pusės... Visi žinome posakį "skauda širdį", daugeliu atveju jis minimas perkeltine prasme, bet mano situacijoj - tikrąja prasme. O kodėl man ją skauda? Nes ji sudaužyta daugelį kartų. Tada vėl sulipdyta atgal ir vėl tas pats. Ne dėl meilių ji sudaužyta (na, gerai, kartais ir dėl meilių), bet dažniausiai - dėl paprastų dalykų, tokių kaip kerštas, pyktis, agresija, įskaudinimas, priešiškumas. Ir kaltė bei neapykanta. Jei kažką blogo padariau, galiu užsigraužti save negyvai. Iš visų žemėje gyvenančių  žmonių labiausiai kritikuoju ir peikiu save. Kitų peikti nenoriu, jiems galiu jausti arba meilę, arba abejingumą. Jokios neapykantos. Nors anksčiau buvo kitaip...
  Taip žinau, aš pakankamai jautri, bet tikrai nesu trapi. Einu per gyvenimą su šaltumo ir ramumo kauke, kai reikia atsikertu, kai reikia kovot - kovoju. Nors aš taip elgtis nenoriu, man nuo to bloga. Bet, mano supratimu, neturiu kito pasirinkimo. Jei atversiu savo širdį visiems, jie ją numes ir sutryps. Aš žinau, nes taip jau buvo. Dabar nepasitikiu niekuo. Mano kritiškas protas viską analizuoja, manęs praktiškai neįmanoma apgauti. Tik skeptiškai pažiūrėsiu ir protas pasakys "trust nobody", o širdis sakys - mylėk, mylėk, pasitikėt. Aš ir mylėsiu, bet niekada nepasitikėsiu. O širdis verks: mergaite, pažiūrėk, kas iš manęs pavirto, aš nenoriu būti akmeninė, leiskis vedama manęs.

Myliu ugnikalnius

 Noriu išsiveržti kaip ugnikalnis. Aplinkui mėtytųsi daug dusinančių pelenų, skausmo akmenys skrietų į visas puses, visi apkurstų nuo baisinio triukšmo, nebūtų kuo kvėpuoti. Dauguma turbūt bėgtų ir gelbėtųsi kaip tik galėtų, kiti klyktų iš siaubo, atsirastų ir tokių, kurie žado netekę, stebėtų užburiantį lavos fontaną. Jis juos viliotų savo šiluma ir žaižaruojančia magija, kuri juos kviestų šokti ir ištirpti ugnies glėbyje. Pastarieji tikrai verti pagarbos, nes ne visi pultų į tą pražūtingą masę.
  Stichija, atrodanti kraupiai iš šalies, iš tiesų yra baugiai nuostabus reiškinys. Tokiu būdu gyventojai pamatė ugninio kalno vidų ir turinį, pilną energijos, karščio ir siaubo.
  Net praėjus daugeliui metų, visi prisiminė tą įvykį, o vargšą kalną iš tolo lenkė, prisibijodami. Bet jo nėra ko bijoti, jis visada šiltai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu, tik retkarčiais giliai giliai po žeme slepia savo lavą ir brangiuosius akmenis. Bet dabar iš jo liko tik pilki suakmenėjusios lavos upeliai ir ta vieniša, be jokio gyvybės ženklo, viršūnė.

 O ponia, išklausiusi geologines naujienas, lyg niekur nieko užsidegė cigaretę, kreivai šyptelėjo ir sutrypė laikraštį su žemėmis.

.

  Kar ir kaip būtų sunku - tikėkite šviesia ateitimi. Net nebandykite prieš save kelti rankos. Mano manymu, Jūs tiesiog neturite tam teisės. Net pats sau gyvybę duodi, ne pats ją ir atimi. Be to, koks to tikslas? Nebegalite daugiau ištverti? Norite nuo visko pabėgti? Nebėra prasmės? Nuo savęs, deja, Jūs vis tiek nepabėgsite, o kitus labai norint galima ignoruot. Ar žinot kas ten laukia, "kai perplauksi upę"? Esat įsitikinę, kad bus geriau? Niekas negyvena amžinai, ateis ir jūsų laikas, kai reikės. O dabar mokykitės džiaugtis gyvenimu, kad ir kaip tai beviltiškai ir durnai skambėtų.
 Aš nuoširdžiai norėjau numirt, bet nieko sau nedariau (man nerūpi, tai stiprumo ar silpnumo požymis). Dėl To, kas man suteikė gyvybę. Prašiau, kad man ją ir atimtų. Kartą pasakiau tėvams, kad mane nušautų, bet jie tai priėmė kaip pokštą. Ėjau į bažnyčia melstis, prašydama, kad daugiau nebereikėtų gyvent . Bet nieko. Toliau kažkaip gyvenu. Tiesa pasakius, dabar esu netgi pakankamai laiminga ir numirti nebenoriu. Vis klausiu savęs, kas man atsitiko, kad išmokau nors dalinai džiaugtis gyvenimu. Tik atsakymai kažkokie...keisti.
Beje, dar turiu savo seną sąrašą su būdais, kaip norėčiau ir nenorėčiau numirt.
Norėčiau: Savo lovoj, bet budrios būsenos, o ne miegant. Vienai, nereikia man kitų žmonių raudų. Pasiaukot dėl draugo, tėvynės. Ką nors gelbstint. Savo namie arba gamtoj.
Nenorėčiau: Uždust. Būti pakartai. Ligoninėj. Sudegti. Paskęsti. Būti supjaustytai į gabalus. Skausmingai. Autoavarijoj. Nusižudyt. Kad kas nors šalia raudotų. Užspringti. Negyvai sušalti.

 Gero savaitgalio ir gyvenimo visiems!

Laimė

  Turtai, šlovė, valdžia, materialios gėrybės, nesveiko grožio kultas, nelaiminga meilė, pažeminimas. Kančia, kančia. Apsisprendimai mirti. Bet vis tiek pinigai, purvina šlovė ir visos kitos nesąmonės mus vilioja. Kas viso to "gėrio" mus priverčia norėti? Na, kažkiek žmonių sakytų, kad visuomenė ir pigi reklama, kuri kaip blizgus saldainio popierėlis vilioja žadėdama laimę. Vedos teigia, kad tai materialios gamtos gunos (o tiksliau - aistros guna), kurios mus priverčia to trokšti. Beje, pagal Vedas yra išeitis - patekti į dvasinį pasaulį, esą tik taip galima išsivaduoti iš gunų įtakos. Budistai pasakytų, kad tai užburtas samsaros ratas, iš kurio galima išsivaduoti grąžinus protą į Jo Prigimtį arba kitaip - pasiekus Nušvitimą. Krikščionys greičiausiai teigtų, kad visos kančios mums kliūva dėl gimtosios ir kitų nuodėmių. Bet vėlgi, jie sakytų, kad yra išeitis - mirus patekti į dangų. Pagonys turbūt ką nors paaukotų, kad išsivaduotų iš savo kančių ir nelaimių. O visa ta popsinė literatūra (tos knygos "kaip tapti laimingu" ir pan.), kurios neva turi sėkmingo gyvenimo receptą, tai jau "tikrai" padės pasiekti laimę. Filosofija vėl kitas dalykas. Ten kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. O laimės ir atsakymų nėra. Ir taip toliau... Kitos religijos, kurios kalba apie tą patį. Transcendencijos kelias. Burtininkai, visokie apsišaukėliai ekstrasensai. Sektos. Daugybė versijų, knygų, nuomonių apie laimę, žmogų, materialų pasaulį.
  Mums reikia vis daugiau materialinių gėrybių, neužtenka to, ką turime. Reikia dar ir dar, o jeigu pasiseks ir pasieksi savo išsvajotą  "laimę", tu norėsi būt laisvas. Tuomet greičiausiai pagaliau suvoksi, kad viso to negalėsi nusitempt su savim į prakeiktą karstą.
  Ir žinot ką? Po visų ne vienerius metus trukusių ieškojimų, laimės neradau nei daiktuose, nei pripažinime, nei popsinėj literatūroj nei religijose, nei filosofijoj (tiesa, religija ir filosofija man LABAI padėjo einant keliu į Laimę). Bet vistiek, gyvenime raudau savo trapią Laimę, kuri bet kada gali sudužti. Bet kelionė dar nesibaigia. Dar laukia daug nuotykių, ieškojimų, meilių, kančių, klaidų, džiaugsmo akimirkų ir net pažiūrų pakeitimo. Kelias vis vingiuoja tolyn...


 Pabaigai: nuoširdžiai linkiu visiems rasti atsakymą į klausimą "kas yra tikroji laimė?" ir būti laimingais.

Dievinu rūką ir savaitgalius

  Kelio jau nebesimato. Viską aplinkui apsupo migla. Odą gelia šaltas oras, o vos patekėjusios rudeninės saulės spinduliai nešildo. Batai jau permirko nuo rasotos žolės.  Kūnas po truputį sustingsta iš šalčio, bet eiti atgal nesiruošiu. Nėra kur skubėti, į tą kvailą įstaigą juk nereikia šeštadieniais. Prieinu miško pakraštį ir įsiropšiu į pirmą pasitaikiusį medį. Žvelgiu į tolį, bet beveik nieko nematyti. Tik balta spalva, žolė, medis ir dangus. Viskas skendo rūke. Duodu laisvę vaizduotei, kuri jau baigia sužlugti nuo sauso informacijos kalimo. Kiekvienas garsas, kvapas kažką pasako. Staiga pajaučiu, kad  kažkas artinasi. Sulaikau kvėpavimą ir laukiu. Girdžiu tylius žingsnius, padažnėja širdies ritmas. Iš už krūmo išlenda atklydusi laputė. Pradedu nevaldomai juoktis iš savęs. O lapė tik išsigąsta manęs ir dingsta vėl.
  Nusprendžiu, kad jau laikas grįžti. Nenoriu, kad kas manęs pasigestų, o ir vaizduotė jau per daug įsižaidė...

Kažkokia diena (nesiryžtu jos vadinti sušikta)

  Sėdžiu. Jaučiuosi tarsi uždaryta toje ankštoje patalpoje, o akys žvelgia pro langą kažkur į tolį... Pamatau paukštį, stebiu daugų, debesis, ištyrinėju civilizacijos požymius - šaligatvį, namus, skubančius žmones. Atitraukia pakeltas balsas. Dar vienas moralas skirtas keliems žmonėms už Juoką. Pakeliu akis ir įdomiai stebiu. Visai nebloga scena.
  Darbai, dar daugiau darbų, bet palaukit... dar ne viskas! Dar pamiršau paminėti kelis darbus."Ėch, susitaikyk"-sakau sau. Nes privalau. Mokausi, nes privalau, dirbu, nes privalau, moku mokesčius, nes privalau, išeinu į pensiją, nes privalau, prisitaikau prie visų, nes privalau, gyvenu, nes Privalau. Kito kelio nėra. Gimiau, nes privalėjau.
  Kokie tie žmonės mieli ir geri, bet svetimi. Taip, visi 25.
  Aš vėl ignoruojama. Nežinau, kaip tai pavadinti? Ach, prisiminiau, dar viena paauglių ypatybė (nors ne tik paauglių). Bandau kažką šnekėt - beprasmiškai, sulaukiu tik pikto ir atšiauraus "ko nori?". Mano žodžiai neprasiskverbs pro tas emocijų ir vaidinimo sienas. Na, jei taip jai geriau, man irgi tuomet geriau dėl to žmogaus. Bet jei tai principai ir kaprizai - tuomet tiesiog juokinga. Tik vieno nesuprantu... Kaip elgtis, kad neužgauti nei kito, nei savęs? Gavosi taip, kad man šiek tiek pasisekė. Girdžiu prašymą: "apsikeiskim, davai, nu". Atsakau: "ne...nepyk, man tiesiog taip pakliuvo". Jos atkirtis buvo trumpas: "šiknė", po to sekė ignoravimas. Problema savanaudiškume. Tai buvo savanaudiška iš mūsų abiejų pusių. Bet jeigu man pasisekė, ką tuomet daryti? Nusileisti? Taip, galėčiau, bet tuomet visi man ant galvos užliptų. Taip ir toliau esu tokia sušikta debilė egoistė. O aš nenoriu skaudinti nei savęs, nei kitų. Tiesą sakant, šita situacija yra visiškai juokinga ir vaikiška. Ar taip elgiasi tikri draugai? Ar verta pyktis dėl tokių niekų? Net absurdiška. Nors yra ir gerųjų pusių (iš dalies): man patinka analizuoti paprastas gyvenimiškas situacijas, net ir dėl tokių smulkmenų atsiradusius konfliktus. Tikra "palaima" po religijos filosofijos.
  Dar turėjau nueiti su tuo žmogumi ir draugais pasivaikščiot, o paskui į vieną renginį. Bet einu į priešinga pusę. Išgirstu savo vardą. Atsisuku ir pasakau, kad manęs vienas žmogus turbūt nepageidauja. O man ramiai atsako: "aš tiesiog neturiu tau ką pasakyti". Man nieko kito nelieka, kaip palikti tuos mielus žmogelius ramybėje.
  Pėdinu takeliu. Ai, taip, kur baigiau... paukščiai, lapai, debesys, civilizacijos požymiai. Bet kažkodėl vis tiek skauda.

Na va, kokia paprasta diena, o aš tokį tekstą parašiau. Tai turbūt vadinama Įkvėpimu. :)))
Dabar gerosios naujienos! Juk penktadienis :))) Gero savaitgalio, mielieji! ;D

Love?..

  Ar gali pamiršti žmogų? Ar gali pamilti dar kartą? Manau, atsakytumėt į šiuos klausimus skirtingai. Bet kol to nepatyrei, niekuomet nesuprasi...
  Vis dėlto, tiek daug šia tema sukurta filmų, dainų, knygų. Todėl, drįsčiau teigti, kad žmonės kartais tai per daug sureikšmina. Jei meilės pastatomos į pirmą vietą, kai viskas pasibaigia nelaimingai, tu daugiau nebematai gyvenimo džiaugsmo. O džiaugtis gyvenimu reikia nepaisant to, kas šalia tavęs (lengva pasakyti). Meilė gali ateiti, gali ir praeiti. Dauguma sugeba pamilti dar kartą ir toliau laimingai gyvena. Taip, kad jei jums nepasisekė,  tai dar nereiškia pasaulio pabaigos.
  "O meilė be atsako "-sakysite jūs-"ne ką mažiau skaudina (kalbama apie Meilę, o ne šiaip simpatiją ar susižavėjimą)." Bet juk yra ir gerųjų pusių - nebūsite įskaudinti. "Na, žinoma, koks dar įskaudinimas, jei visą laiką skauda?"-prieštarausite jūs. Bet taip vis tiek lengviau. Jei "neturi" to žmogaus, tai ir paleisti nereik (nekalbu apie užmiršimą), nėra tų atsiminimų. O gal ir tas žmogus nėra toks tobulas kaip jūs idealizuojate? Juk greičiausiai jo/jos net gerai nepažįstate.
  Kad ir ką parašiau, kad ir kaip tai optimistiškai skambėtų. Lengviau parašyti - sunkiau padaryti. Būna, kai tu tiesiog nieko negali padaryti savo jausmams. Ir rašyk ką nori, tu myli ir viskas...

Elgtis kaip vaikui

  Kartais taip norisi kvailiot ir elgtis nerūpestingai kaip vaikui. Bet aplinkiniai vis sako: "Kiek tau metų? Turėtum brandžiau elgtis, rimtesnė būt." Nenoriu būt rimta. Man per nyku. Galiu būt liūdna ir besijuokianti išorėje arba tiesiog laiminga. Noriu daryt nesąmones ir man nerūpi nei pasekmės, nei kitų nuomonė. Bet argi elgtis kaip vaikui yra taip jau blogai? Taip, taip, tai - nesąmonė, tai jau girdėjau. Bet vis tiek, kas čia blogo? Jūs pasakysit - suaugę (arba beveik suaugę) turit elgtis kaip suaugę. Bet juk maži vaikai moka džiaugtis gyvenimu. Tuo jie ir pranašesni už suaugusius, kurie vaidina rimtus. Dar reikėtų atskirti tokį dalyką - viena reiškia elgtis kaip vaikui, kita - mąstyti kaip vaikui. Kartais aš irgi norėčiau statyti smėlio pilį ir galvot vien tik apie tą tvirtovę. O dabar vaizdas toks: tu statai pilį, į tave žiūri mažiausiai dešimt žmonių, tu džiaugiesi pilimi, bet iš galvos negali išmesti visų tų nesąmonių. Toks jausmas, kad turi kažkur skubėti, kažko siekti, stengtis, negali net atsipalaiduoti. Taip skubinama ir dingta Vaikystė.

Kaip gyvenu pastarosiomis dienomis

  Man anksčiau labai nepatiko važiuot viešuoju transportu. O dabar, netgi galiu pasimėgauti važiuojant troleibusu, autobusu. Ypač kai daug žmonių būna. Sau šypsausi, stebiu kiekvieno išraiškas, emocijas, veido bruožus. Ir negaliu atsistebėti, kokie visi skirtingi ir įdomūs. Kartais slapčia jiems linkiu laimės.
  O kai nebūna nuotaikos, tiesiog paskęstu savo mintyse ir tie žmonės tarsi pradingsta. Tuomet jau nelabai rūpi, ar kas šalia yra...

                                                                       ***
  Net mokykla atrodo visai pakenčiama, tarsi savotiškas išsigelbėjimas. Ji mane atitraukia nuo TŲ minčių . Tuomet aš normali paauglė, elgiuosi normaliai, kalbu apie "nieką" ir gan nuobodžiai.  Kartais netgi galiu galvoti normaliai. Ten esu tarsi kitoks žmogus. Tokia nerūpestinga ir linksma paauglė.

                                                                       ***

  Paskutiniu metu vis dažniau apimdavo Tiesos ilgesys. Toks beprotiškas... Nežinau, ar dėl susiklosčiusios situacijos, ar dėl vėl paimtų filosofinių knygų į rankas.

                                                                       ***

  Mielas Kažkas, visi Tave vadina skirtingai. Nežinau, kokį Tau vardą išrinkt. Kad tu egzistuoji arba ne, aš teigti vėlgi negaliu. Bet AČIŪ Tau (jei Tu vis dėlto egzistuoji) už mano šeimą, draugus. Geresnių nei prašyt nereikėjo (nepaisant fakto, kad net ir jų lieku nesuprasta, bet nieko tokio, su tuo aš jau susitaikiau). Tik vienas bet... Manau, kad aš to nenusipelniau.

Lekiam

  Laikas eina eina... Mes vis skubame ir skubame... Net nesimato galo mūsų darbams, reikalams, visuomet turime kažką nuveikti, negalime leisti sau atsipūsti. Dažniausiai net negalvoji ar nori ten eiti, dirbi, bet tai darai, nes privalai. Bet ar išites privalai daryti tai, ko iš tavęs tikisi aplinkiniai? O gal geriau atsižvelgti į tai, ką tu privalai savo atžvilgiu? Tu privalai būti laimingas ir daryti tai, kas tau suteikia laimės (žinoma ir į kitų laimę derėtų atsižvelgti). Ar bent susimąstome, kam švaistome savo brangų laiką? Apkalboms, kerštui ir dar kokiems bereikšmiams darbams?
  Na, bet lengva pasakyti - sunku padaryti. Kartais taip pamąstome, o paskui vėl grįžtame prie senų įpročių. Keisti kažką (daugumai mūsų) juk taip nesinori... O laikas nestovi, kiekvienam išmus savo valanda.